mis laikoma marksizmas¹⁵, prancūzų "Annales" mokykla, kliometrija, vokiečių socialinė istorija (Sozialgeschichte arba Historisches Sozialwissenschaft). Nėra galimybių išsamiau aiškintis šių mokyklų skirtumus. Vis dėlto apie paskutinę (socialinę istoriją) reiktų pasakyti keletą žodžių. Jos paradigminiais veikalais laikomi: H. U. Wehler. Geschichte als Historische Sozialwissenschaft (1973), J. Kocka. Sozialgeschichte (1977), J. Rüsen. Für eine erneuerte Historik (1976)¹⁶. Tai jauniausia, tačiau bene dinamiškiausia ir jau pasaulinio pripažinimo¹⁷ susilaukusi mo­kykla. Joje subrendo mūsų aptariamoji istoriografijos raidos koncepcija, joje bene preciziškiausiai buvo suformu­luota istorizmo įveikos koncepcija. Jos atstovas J. Kocka jau minėtoje kalboje Madride trumpai suformulavo šiuo­laikinės neistoristinės istoriografijos bruožus: 1) pagrindinis dėmesys - struktūroms ir procesams, o ne veiksmams ir motyvams, 2) socialinė istorija vietoje valstybės istorijos, 3) analitinių metodų atsiradimas ir ryžtinga teorinė orientacija, 4) dėstymo „postnaratyvinės" argumentacinės formos, 5) istoriografijos socialinio, politinio ir kultūri-nio sąlygotumo suvokimas, 6) užsiangažavimas reformistinei politikai¹⁸.

Kol kas apie istorizmą ir istorizmo įveiką tiek. Eikime prie Zenono Ivinskio.

3. Istorizmo pagrindimas Zenono Ivinskio kūryboje

3.1. Pragmatizmo kritika ir kritinis metodas

Zenono Ivinskio santykis su "romantine" arba "pragmatine" nuo Simono Daukanto laikų einančia lietuvių isto­riografijos tradicija yra akivaizdžiai kritiškas. Jau įvade minėjome, kad tai sudaro visos Z. Ivinskio istoriografinės raidos koncepcijos esmę. Pirmas šios esmės aspektas būtų - profesionalumo ir neprofesionalumo skyrimas: J. Le­levelis ir Vilniaus istorikų mokykla Z. Ivinskiui yra profesionalai, o S. Daukantas ir jo tradicija - mėgėjai, savo darbus skyrę tautos garbės paieškoms. Šį konfliktą Z. Ivinskis regi ir savo laikų situacijoje. Anot jo, romantiškoji istoriografija tebėra "mokyklose, iš dalies visuomenėje, dažnai dar su legendiniais prūteniais, vaidevučiais, ringaudais, su hierarchiškais krivių krivaičiais, romuvomis, su Vilniaus įkūrimo sapnu, gražiu Birutės pagrobimu, tragiš­ku Vytauto vaikų nužudymu ir t.t.¹⁹ Tačiau pragmatiškumo ir kritiškumo opoziciją Z. Ivinskis įžvelgia ir istorikų profesionalų bendrijos viduje. Viename iš savo vėlyvųjų straipsnių Z. Ivinskis rašo: "Daugelis mūsų pastangų ir darbų Lietuvos istorijos srityje tėra skirta, taip sakant, "savajam "kiemui" (...). Ne kartą, kas iš Lietuvos praeities mūsų spaudoje teigiama ar proginėmis kalbomis, paskaitomis primenama, nesiderina su ob -