Dėl Vytauto savarankiškos politikos kilusios visos blogybės – vidaus kovos, totorių pretenzijos, Maskvos grasinimai. Ne Vytautas, o unija užkirtusi kelią Ordino teritorinėms pretenzijoms jungtis su Livonija. Ir vis dėlto Vytautą jis vadino „didžiuoju lietuviu“, geru kariu ir dideliu praktiku. Uniją esą kūrė tautos, o Vytautas dėl savo ambicijų ją ardęs. Bet jis tebuvęs tik Lietuvos valdytojas iki mirties, nors ir naudojosi didžiojo kunigaikščio titulu. Gabų ir energingą Vytautą autorius laikė Jogailos valios ir iniciatyvos vykdytoju.

Didis eruditas Anatolijus Levickis⁵ sukūrė labai gyvybingą Lietuvos inkorporacijos teoriją. Ji paremta Jogailos duotu pažadu „terras suas Lutvanie et Rusie Corone regni Polonie perpetuo applicare“. Naujausią to teksto publikaciją paskelbė M. Kočerska⁶. Teisiškai neprecizišką žodį applicare istorikai aiškino labai įvairiai: prijungti (A. Levickis), įjungti (S. Kutšeba ir L. Kolankovskis), įkūnyti (H. Lovmianskis). Anot A. Levickio, Krėvos aktas buvęs gerai apgalvotas Lietuvos inkorporacijos planas⁷. To plano esmė buvo romanizuoti Rytus, suteikti prijungtų žemių nobiliams lygias teises su Karūnos nobiliais, pavesti laikinai valdyti Lietuvą jos seniūnui. Bet šis inkorporacinis planas buvo atidėtas, nes Lietuva iš karto nepanoro būti Lenkijos žeme, rusai gynė savo tikėjimą, o vokiečiai, nepakęsdami unijos, kurstė ugnį. Lenkų planui pritaręs vien Jogaila, jį sugalvoję mažalenkiai ir dar Kazimiero laikais. Šis planas gimęs Olesnickio, Tenčinskio (1325 m. Krokuvos kaštelionas), Melštinskio (1327 m. Krokuvos vaivada) galvose. Vėlesnis planas Jogailos laikais buvo ne kuriamas, o atnaujinamas. Galutinai šis planas gimęs Krokuvos universitete, bet ten buvęs nematomas ir neapčiuopiamas, vis dėlto vėlesniuose unijos dokumentuose, išliko 1392, 1401 ir 1413 m. aktuose (iki pat 1446 m.). Tai buvę to paties plano variantai, plano, kurio pamatai buvo padėti krikštijant lietuvius ir suteikiant jiems pirmąsias privilegijas. Jogaila išsaugojęs tą pirminį planą ir savąjį idealą net tuomet, kai Vytautas siekė karūnos ar sukilo Švitrigaila. Tas planas buvęs realizuotas tik Liublino unijos metu. Unijinis lenkų planas turėjęs pakeisti visos Rytų Europos veidą ir atvėręs naujus horizontus Lenkijai ir bažnyčiai.

Autorius ieškojo unijos nesėkmės priežasčių jos dokumentų prieštaravimuose. Pagrindinis prieštaravimas, jo nuomone, tas, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusai buvo palikti „schizmoje“ ir todėl negavo valstybės pareigybių. Tas akivaizdus prieštaravimas pažemino rusus⁸.

Unijos istorijoje Vytautui autorius skyrė tik Jogailos vietininko vaidmenį. Dargi Vytauto civilizacinėje veikloje jis neįžvelgė nieko savito, ko nebuvę Jogailos planuose. Savarankiškoje Vytauto politinėje veikloje A. Levickis matė tik Ordino ir imperatoriaus piktus kėslus. Vytauto vainikavimo istoriją jis vertino kaip „karūnacinę avantiūrą“, primestą jam imperijos ir Ordino. „Nusenęs“ Vytautas net nesupratęs imperatoriaus pasiūlytos karūnacinės prasmės (nie zdawał sprawy). Tuo tarpu