| psichologinis bendrumas" (1; 36). Taigi naciją ar tautą apibudinantys požymiai nėra lygiaverčiai, privalomi ir vienareikšmiai. Pripažįstama, jog etniniai požymiai gali įgyti nacijos susidarymo veiksnio, t. y. priežasties, reikšmę, veikiami stiprėjančių ekonominių ryšių, bet nebūtinai (1; 37). Nacionalinio išsivadavimo judėjimo terminas reiškia nacijos formavimąsi, kovą dėl buržuazinių-demokratinių teisių ir tautinės valstybės. Tautos atgimimo, pabudimo terminas apibūdinamas siauriau ir reiškia iš esmės „valstietiškos lietuvių etnosocialinės bendrijos kovą dėl gimtos kalbos. Jis žymi pradinį svarbų viso nacionalinio, išsivaduojamojo judėjimo laikotarpį (1; 37).
L. Mulevičiui "tautos" sąvokai apibūdinti pagrindiniai yra ekonominiai kriterijai. Jis pabrėžia, kad tauta (nacija) yra istorinė kategorija, tam tikra prasme socialinis konstruktas, atspindintis tos epochos klasinius ir nacionalinius socialinių grupių, klasių prieštaravimus ir ideologiją. Galėtume manyti, kad istorikas yra pragmatinės nacijos teorijos šalininkas. Ją, kaip ir kitų į marksizmą orientuotų istorikų, sampratoje ryškiausiai ir nuosekliausiai atsiskleidžia "tautos" sąvokos tiesioginis ryšys, implikacija istorijos metodologijoje. Nesiimu vienareikšmiškai atsakyti į klausimą (nors iškelti jį derėtų): įtikinamas ar abejotinas Lietuvos Atgimimo fenomeno aiškinimas kritinėje marksistinėje istoriografijoje? Aišku kita, kritinis marksistas tiek pat gali būti atviras įvairių tautinio Atgimimo tyrimų būdų ir jų integracijos paieškoms, kaip ir kiekvienas sąžiningas mokslininkas. Anot R. Kolingvudo, "mokslas yra paieška ir ta prasme istorija - mokslas".
Antrasis, Rimantas Vėbra, yra keleto knygų ir daugelio straipsnių lietuvių tautinio Atgimimo tematika autorius. Istoriko pasaulėžiūrinis žvilgsnis į žmoniją atskleidžia vaizdą, kuriame įžvelgiama pasaulį pasidalijus į visuomenes. Visuomenę sudaro "socialinės ekonominės", "socialinės etninės" ir „socialinės politinės" bendrijos, kurios savo ruožtu gali jungtis į grupes, sistemas. Kiekvienai socialinei bendrijai būdinga tam tikrų ryšių sistema, vidinė struktūra, jos raidos logika, išorinė nepriklausomybė. Kiekviena jų turi savo istoriją. "Labai svarbus vaidmuo žmonijos istorijoje, - teigia R. Vėbra, - tenka socialinėms etninėms bendrijoms (pradedant genčių sąjunga ir baigiant naujausių laikų modernia tauta)" (2; 9). Todėl galėtume teigti, jog istorikas įžvelgia etninę paradigmą istorijoje ir yra etninės tautos teorijos šalininkas. Kitas lietuvių istoriografijoje šios teorijos šalininkas yra A. Kulakauskas, rusų istoriografijoje - J. Bromlėjus, anglų istoriografijoje - Anthony D. Smithas, vokiečių - K. Renneris ir t. t.
R. Vėbra tyrinėjimų objektu pasirenka XIX a. tautinį Atgimimą. Istoriko nuomone, Atgimimo laikai nėra pasibaigę ir dabar. Todėl Atgimimo fenomenas yra daugiareikšmis, giluminis, "mįslingas", nes susijęs su |
dizainas ir programavimas giriaus