Šaltinių analizė leistų teigti, jog pirmosios Maskvos patriarchatui ištikimų parapijiečių ir Vilniaus vyskupijos vadovybės nesutarimų apraiškos kilo 1924 m. rudenį¹⁷. Minėtų parapijiečių traukos centru tapo Vilniaus Dievo Motinos Apreiškimo (Знаменская) parapijos Šv. Kotrynos cerkvė. Konflikto pradžią liudija archyve aptiktas 1924 m. rugsėjo 3 d. VSDK posėdžio protokolo tekstas. Svarstytas Vilniaus ir Trakų dekano šventiko V. Beliajevo pranešimas, kad neetatinis Šv. Kotrynos cerkvės šventikas Aleksandras Levickis¹⁸ 1924 m. rugpjūčio 1, 6 ir 15 dienomis, apsimetęs, kad turi arkivyskupo Teodosijaus leidimą, laikė mišias tik pagal senojo stiliaus kalendorių (pagal 1924 m. rugpjūčio 11 d. arkivyskupo Teodosijaus rezoliuciją, „kad neerzinti stačiatikių gyventojų“, šventikams leista aukoti mišias laikantis senojo stiliaus tik parapijiečių prašymu, tačiau savo iniciatyva – tik pagal naująjį stilių¹⁹). Jis buvo pasmerktas už tai, kad pamaldose neminėjo Lenkijos stačiatikių bažnyčios vadovų vardų. Konsistorija minėto šventiko elgesį įvertino kaip veiksmą, „keliantį sumaištį Vilniaus Dievo Motinos Apreiškimo parapijos gyvenime“. Nutarta uždrausti A. Levickiui laikyti pamaldas vienam asmeniškai ir leista jose tik patarnauti etatiniam cerkvės šventikui. VSDK nutarimą savo rezoliucija patvirtino arkivyskupas Teodosijus²⁰.

Pirmuoju Vilniaus šv. Kotrynos cerkvės stačiatikių bendruomenės atstovų atsaku į šventiko A. Levickio veiklos suvaržymą laikytinas 1924 m. rugsėjo 3 (16) d.²¹ kreipimasis į arkivyskupą Teodosijų, kuriame iš esmės buvo išsakyta priešiška jo atžvilgiu pozicija, prašant šio hierarcho leidimo melstis pagal savo sąžinę ir Maskvos patriarcho Tichono (Belavino) priesakus. Tarp kreipimąsi pasirašiusių asmenų žymiausias buvo Lenkijos senatorius, aktyvus Stačiatikių bažnyčios Rytų Lietuvoje veikėjas arkivyskupo Eleuterijaus laikais Viačeslavas Bogdanovičius²².

1924 m. rugsėjo 6 (19) d. šv. Kotrynos bendruomenės atstovai pakartotinai kreipėsi į arkivyskupą Teodosijų, gana išsamiai ir ultimatyviai išdėstydami savo požiūrį į parapijos bei vyskupijos reikalus. Jie neslėpė savo nuomonės, kad bažnytinės teisės požiūriu Vilniaus vyskupijos vadovybė (arkivyskupas ir VSDK) buvo paskirta nesilaikant Stačiatikių bažnyčios kanonų. Minėtame kreipimesi buvo prašoma leidimo melstis Šv. Kotrynos cerkvėje su šventiku A. Levickiu, „kaip to reikalauja mūsų sąžinė, tačiau draudžia mūsų valdžia“, ir reaguota

___

17 1924 m. rugsėjo 3 (16) d. šv. Kotrynos stačiatikių cerkvės parapijiečių kreipimasis į Vilniaus ir Lydos stačiatikių arkivyskupą Teodosijų // Ibid, b. 34, l. 14.

18 A. Levickis (1864–1931) prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo Vilniaus gubernijos valdybos sekretoriumi, Vilniaus šv. Nikolajaus cerkvės seniūnu. 1920 m. vyskupo Eleuterijaus paskirtas ir įšventintas antruoju Šv. Nikolajaus cerkvės šventiku, vėliau Lydos katedros klebonu. 1922 m. A. Levickis, nesutikęs pripažinti Lenkijos bažnytinės valdžios kanoniškumo, buvo atleistas iš pareigų. 1925 m. Lietuvos arkivyskupo Eleuterijaus paskirtas Vilniaus šv. Kotrynos parapijos šventiku.

19 Žr. arkivyskupo Teodosijaus rezoliuciją: 1924 m. liepos 24 d. Lenkijos vyriausybės atstovo Vilniaus krašte pranešimas Nr. 1640/I arkivyskupui Teodosijui // LVIA. F. 605, ap. 11, b. 34, l. 3.

20 1924 m. rugsėjo 13 d. VSDK pranešimas Nr. 3784 Vilniaus ir Trakų dekanui V. Beliajevui // Ibid, b. 34, l. 12; 1924 m. rugsėjo 3 d. VSDK posėdžio protokolas Nr. 98 // Ibid, b. 78, l. 30.

21 Rugsėjo 3 d. pagal senąjį stilių, rugsėjo 16 – pagal naująjį. Taip Šv. Kotrynos cerkvės parapijiečiai pabrėžė neigiamą nuostatą kalendoriaus reformos atžvilgiu.

22 1924 m. rugsėjo 3 (16) d. Šv. Kotrynos stačiatikių cerkvės parapijiečių kreipimasis į Vilniaus ir Lydos stačiatikių arkivyskupą Teodosijų // LVIA. F. 605, ap. 11, b. 34, l. 14.