Vertingi XX a. pirmosios pusės kultūros filosofijos, kurios paunksmėje tarpo „senoji“ kultūrinė istorija, dokumentai yra ir tarpukario Lietuvos filosofų³¹ Stasio Šalkauskio³² (1886–1941) ir Antano Maceinos (1908–1987) darbai. A. Maceinos Kultūros filosofijos įvade skiriami trys kultūros sampratų tipai. Pirmajam priklauso kultūros apibrėžimai, kuriuose ji įvardijama kaip „gamtos formavimas“ arba „apipavidalinimas“. Antrojo tipo kultūros apibrėžimuose ji yra „dvasios objektyvavimas“, trečiojo – „vertybių realizavimas“³³. Pats
A. Maceina pasisako už „sintetinę“ kultūros sampratą, kurioje jis, sekdamas rusų filosofu Nikolajumi Berdiajevu (1874–1948), kultūrą apibrėžia kaip žmogiškąją kūrybą³⁴. Būdingi kultūros sampratų senojoje kultūros istorijoje ir kultūros filosofijoje bruožai yra mentalizmas arba psichologizmas, holizmas, organicizmas ir esencializmas.

3. Kultūra kaip socialinių mokslų kategorija

Skirtingai nuo senosios kultūros istorijos, naujoji kultūrinė istorija orientuojasi ne į filosofinę kultūros teorijos tradiciją, o į tą, kuri susiklostė socialinių ir nefilosofinių humanitarinių mokslų kontekste. Kultūros sampratą, būdingą kultūros filosofijai, galima pavadinti visumine arba totalizuojančia. Socialiniai mokslai orientuojasi į kultūros sampratą, kurią galima pavadinti analitine. Taip suprantant „kultūra“ tapatinama su tam tikra specifine kintamųjų ar veiksnių kategorija, stengiantis ją analitiškai atskirti nuo kitokio tipo kintamųjų ar veiksnių. Tik tokia kultūros samprata yra „naudinga“ socialiniams mokslams. Ji tarnauja arba
atskirų socialinių mokslų kompetencijos sferų atribojimui, arba tam tikrų kintamųjų (priklausomų ar nepriklausomų) identifikacijai, arba iškart dviem šiems tikslams. Kiekvienas „didžiųjų“ socialinių mokslų – ekonomika (kuri mūsų laikais gali būti tapatinama su vadinamąja neoklasikine ekonomika), sociologija, kultūrinė (socialinė) antropologija turi savo savitą kultūros teorinės refleksijos tradiciją.

Ekonomikoje kultūra yra tapatinama su vartotojų „preferencijomis“ ar pirmenybėmis („skoniais“). Kultūros sąvoką aptinkame vienoje iš dviejų pagrindinių neoklasikinės mikroekonomikos dalių – vartotojo pasirinkimo
teorijoje (kita jos dalis yra firmos arba gamintojo pasirinkimo teorija). Faktas, kad, pavyzdžiui, kinai (kitaip nei lietuviai) negeria
pieno, tačiau valgo šunieną, vartotojo pasirinkimo teorijoje aiškinamas „kinų kultūros“ ypatumais. Kodėl vartotojų preferencijos yra
tokios, o ne kitokios, neoklasikinis ekonomistas neaiškina, traktuodamas jas kaip išoriškai duotą („egzogeninį“) faktą. Jis apsiima paaiškinti tik tuos vartotojo elgesio pakitimus, kuriuos sąlygoja apribojimų ar suvaržymų (kainų ir pajamų) pakitimai. Apie pirmenybes (kultūrą) neoklasikinis ekonomistas arba suponuoja, kad jos yra duotos ir nekintamos, arba sako, kad jas turi aiškinti koks nors kitas mokslas³⁵ . Ga-

___

30 Žr.: Simmel G. Der Begriff und die Tragödie der Kultur // jo paties: Das individuelle Gesetz. Philosophische Exkurse. Hrsg. Landmann M. Frankfurt am Main: Suhrkamp, 1968, S. 116–147.

31 Apie „Kauno kultūros filosofiją“ žr.: Sverdiolas A. Kultūros filosofija Lietuvoje. Vilnius: Mintis, 1983.

32 Žr.: Šalkauskis S. Kultūros filosofija // Raštai.
T. 1. Vilnius: Mintis, 1990, p. 159–342.

33 Žr.: Maceina A. Kultūros filosofijos įvadas // Raštai. T. 1. Vilnius: Mintis, 1991, p. 80–84.

34 Žr.: ten pat, p. 85–88.

35 Žr., pavyzdžiui: Lindenberg S. Rational Choice and Sociological Theory: New Pressures on Economics as a Social Science // Journal of Institutional and Theoretical Economics. 1985, vol. 141, p. 244–255. Žr. taip pat: Norkus Z. Žmogaus modeliai socialiniuose moksluose // Žmogus ir visuomenė. 1996, Nr. 3, p. 13–19.