Naciai suvokė, kad pasipriešinimui vadovauja inteligentija. Todėl jie viešai kalbėdavo, kad tik išvežus 30 000 inteligentų Lietuva bus paklusni. O 1943 m. kovo 17 d. oficiozinėje „Ateityje“ rašyta, jog mobilizacija nepavyko „dėl tam tikrų intelektualinių sluoksnių įtakos“74.

4. Konradų valenrodų era: prisitaikymas kaip pasipriešinimas

Tačiau ne vien inteligentai dalyvavo pasipriešinime. Anot gana objektyviai padėtį atspindinčio sovietinės žvalgybos pranešimo, nepriklausomybės šalininkai (kartu potencialūs pasipriešinimo rėmėjai ar dalyviai) buvo šių sluoksnių atstovai: 1) liberalioji buržuazija; 2) dalis klerikalų; 3) nemaža buržuazijos dalis; 4) didžioji inteligentijos dalis; 5) tarnautojų dalis; 6) dauguma vidutiniųjų valstiečių; 7) dalis lietuvių karinių dalinių karininkijos75.

Tokia plati įvairių sluoksnių parama rezistencijai rodo tuometinio lietuvių nacionalizmo stiprumą. Naciams nesikišant į religijos reikalus, nebuvo religinio pasipriešinimo. O kaip tik religija ir Katalikų Bažnyčia turėjo didžiausią tautos aktyvavimo potencialą. Itin ryškiai jos galimybės pasimatė sovietmečiu, kai tik su katalikybe persipynęs nacionalizmas galėjo daryti reikšmingesnį poveikį platesniems tautos sluoksniams. Karo metu šios sąjungos dar nereikėjo, nes tautinis pasipriešinimas turėjo savitus, nebažnytinius raiškos kanalus (oficialios institucijos, švietimo sistema ir t. t.) kaip ir savitą, iš tarpukario Lietuvos paveldėtą simboliką, mitologiją – beveik nepakitusį tautinį diskursą. Todėl beveik neprireikė religijos norint pritraukti žmones aktyviau veikti. Kitaip susidėjo aplinkybės sovietmečiu, kai buvo sugriauta bet kokia nuo valdžios nepriklausanti organizacinė struktūra (išskyrus Katalikų Bažnyčią), beveik sunaikintas vieningas tautinis diskursas. Tada pasipriešinimui prireikė Bažnyčios organizacinių struktūrų ir religijos pagalbos.

„Lietuvi, padėk lietuviui“ – toks, anot J. Brazaičio, turėjo būti visų lietuvių šūkis nacių okupacijos metais76. Kolaboravimas buvo įteisintas, nes tokiu būdu lengvintas krašto gyvenimas. Tokia padėtis galėjo susidaryti tik dėl nacių okupacinio valdymo ypatybių. Kitaip nei sovietinėje sistemoje, nacių okupacinio režimo viršūnė buvo vokiška, o visas administracinis aparatas – lietuviškas. Tai suteikė nemažai veikimo laisvės lietuvių pareigūnams. Didžiausias čia Birželio sukilimo, atkūrusio lietuviškas institucijas, nuopelnas. Be to, nesant daug vietinių vokiečių, Lietuvoje tarnautojų, mokančių ir lietuvių, ir vokiečių kalbas taip trūko, kad net B. Railai, iki tol Berlyne laikytam namų arešte, leista grįžti į Lietuvą dirbti administracijoje. Vietinėje savivaldoje dirbo 33 000 lietuvių. Todėl Kauno valdininkas galėjo, nors ir girdamasis, sakyti

________________________________

73 V. Terleckas, p. 18.

74 A. Bubnys. Lietuvių kelias į Štuthofą // Pragaro vartai…, p. 14.

75 A. Bubnys. Lietuvių antinacinė rezistencija…, p. 155.

76 J. Matulionis, p. 64.