| jo paties suformuluoto pasaulio istorijos modelio dalis. Taigi nuo unikalios LDK istorijos sampratos pereita prie Lietuvos istorijos tipologijos, akcentuojant ne tai, kuo lietuvių kultūra specifiška, bet tai, kas bendra Lietuvos ir Europos kultūrai. Tačiau bendrybių paieška negali privesti prie jokios kitos išvados, kaip tik prie Lietuvos vėlavimo tezės. E. Gudavičiaus nuomone, Lietuva nuo Vytauto laikų priklauso šiam regionui, tačiau kaip vėliausia ir periferiškiausia jos dalis – juk kai kurie procesai čia vėlavo net palyginti su Lenkija (pvz., luominės monarchijos formavimasis, jau nekalbant apie krikštą ir valstybę)45. E. Gudavičius į Vidurio Europos konceptą įnešė ir šio regiono santykio su Vakarų Europa, kaip periferijos santykio su centru, mechanizmo modelį, jį pavadinęs „pastumtos kortų kaladės“ dėsniu46. Jo esmė yra ta, kad Vakarų Europos idėjų poveikis gana nevėluodamas gali pasireikšti kultūros ir politikos srityje, tačiau idėjos ir teisiniai aktai negali staigiai paskubinti ekonominių-socialinių santykių, o ypač ūkinių ir technologinių ištelių gausėjimo. Tai dar labiau komplikuoja periferinių regionų istorijos periodizacijos problematiką, o kartu verčia prisiminti formalųjį periodizacijos schemos erdvinio korektiškumo kriterijų.
Taigi regioninė tipologija gali padėti išeiti iš tradicinės istorinės žiūros taško – specifiką akcentuojanti „valstybinė“ periodizacija ir iš visuotinės ar globaliosios istorijos plaukianti susikalbėti tariamai padėsianti senovės – Viduramžių – Naujųjų amžių / laikų schema. Juk būtent ši schema tarsi įpareigoja atrasti Viduramžius ir Lietuvos istorijoje. Tiesa, tas įpareigojimas savaime virsta tik rekomendacija, nes „senovės“ sando Lietuvos istorijoje vis tiek nerasime. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad pasirinkę minėtą schemą atsisakytume E. Gudavičiaus pagoniškosios civilizacijos – europeizacijos epochų distinkcijos schemos. Juk net formaliai Lietuvai susisaisčius su Europa (1387 m. priėmus krikštą), reikėjo įgyti jos civilizacijai būdingų bruožų. XV–XVI a. Lietuvai bandant pasivyti Europą paaiškėjo, kad ši jau įžengė į kitą epochą – Naujuosius amžius. Nuo XV ir XVI a. sandūros galima kalbėti apie pirmąsias Renesanso įtakas Lietuvoje, tačiau kartu per visą XVI a. čia dar tebevyksta iš esmės ankstyviesiems Viduramžiams būdingas krikščionėjimo procesas bei aukštiesiems Viduramžiams būdingas luominės visuomenės formavimasis. Todėl Lietuvai negali būti paviršutiniškai taikoma Vakarų Europos civilizacijos raidos schema. XV–XVI amžius Lietuvoje teisingiau vadinti ne Viduramžiais ar Renesansu, o europėjimo epocha. Šios epochos rezultatas buvo Lietuvos tapsmas integralia Europos visuomenės dalimi. Aišku, iš bėdos po krikšto iki XVI a. vidurio lūžio47 būtų galima vartoti minėtą „trumpųjų viduramžių“ (R. Petrauskas) ar „lietuviškųjų viduramžių“48 sąvoką. Tačiau kas po tokių „lietuviškųjų viduramžių“? Negi ankstyvieji Naujieji amžiai? Su tik ką susiformavusiais dvarais, tik dabar tampančiais kultūrinėmis institucijomis, su valstiečių baudžiava, artėjančia prie vergovės, su viduramžiniais cechais
___
45 Tiesa, „vėlavimo“ sąvoka nebūtinai turi neigiamą konotaciją. Kartais su kuo nors nesuspėjus, verčiau pamąstyti, ar verta vytis. Taip vertintinas religinės „tolerancijos“ ar tiksliau – daugiakonfesiškumas Lietuvoje ir Vidurio Rytų Europoje. Tačiau tokie vertinimai gali atsirasti tik pamačius tokius fenomenus iš ilgų istorinių atstumų. Apie tai plačiau žr.: Bumblauskas A. Multikonfessionalität des Grossfürstentums Litauen im europäischen Kontext // Litauisches Kulturinstitut. Jahrestagung 2004. Lampertheim, 2005, S. 29–46.
46 Gudavičius E. Pastumtos kortų kaladės dėsnis // Lietuvos istorijos studijos. 1997, t. 4, p. 35–43.
47 Plg. su J. Kiaupienės cituojamais italų istorikais, siūliusiais sąlygine viduramžių pabaiga LDK laikyti
1569-uosius.
48 Tokią sąvoką vartojo Vytautas Kavolis, jos vėlyvąja chronologine riba laikydamas 1528-uosius. Žr.: Kavolis V. Epochų signatūros. Chicago, 1991, p. 17–20. |
dizainas ir programavimas giriaus