Paskutiniame, penktajame skyriuje susitelkta į Stačiatikių Bažnyčios istoriją Rytų Lietuvoje 1920–1939 metais. Autorius aptarė ir įvertino Stačiatikių Bažnyčios padėtį Lenkijoje. Atskirai nagrinėjama Stačiatikių Bažnyčios padėtis, jos santykiai su Lenkijos autokefaline bažnyčia ir Lenkijos valdžios institucijomis Rytų Lietuvoje. Atkreiptas dėmesys į vietos bažnyčios „institucinės sanklodos „polonizacijos“ aspektus“, jos priešinimąsi įjungimui į autokefalinę Lenkijos bažnyčią. Anot A. Marcinkevičiaus, labiausiai atskirumui nuo Maskvos patriarchato priešinosi arkivyskupas Eleuterijus. Po jo išvykimo į Kauną opozicijos centru tapo Šv. Jekaterinos bendruomenė. Baigti trumpą disertacijos struktūros pristatymą galėtume paskutine darbo išvada: „1939–1940 įvyko Lietuvos stačiatikių vyskupijos suvienijimo Maskvos patriarchato jurisdikcijoje procesas, kuriam buvo būdingas autokefalinei Lenkijos Stačiatikių Bažnyčiai pavaldžių institucijų likvidavimas ir 1917–1918 m. Rusų Stačiatikių Bažnyčios Visuotinio susirinkimo nustatytos institucinės struktūros įtvirtinimas. Minėtasis procesas taip pat lėmė Lietuvos stačiatikių vyskupijos aukščiausių valdymo institucijų sugrąžinimą iš Kauno į istorinį jų veiklos centrą – Vilnių.“

Atsakingiausia užduotis vertinant disertaciją, be abejo, teko oponentams. Abu jie pristatė labai kruopščias ir nuodugnias recenzijas. Buvo pabrėžtos tiek teigiamos, tiek diskutuotinos tyrimo ypatybės. R. Laukaitytė kritiškai įvertino kai kuriuos A. Marcinkevičiaus darbo aspektus, ypač terminų vartojimo korektiškumą, suabejojo kai kurių darbo dalių originalumu ir naujumu. Nors A. Marcinkevičius ginamojoje kalboje išsamiai atsakė į pateiktas pastabas, verta atsižvelgti į S. Kaubrio suformuluotas mintis, skirtas bet kurio istorinio tyrimo originalumo ir naujumo principams: „[…] bet kokio disertacinio teksto gynimo metu ta reikalaujama ar mumyse užangažuota naujumo ir originalumo mitologema niekada nepaneigs bent menkiausios pastangos gilintis jeigu ne visada į gylį, tai bent į plotį, kadangi susiklostę tam tikri saugikliai ne visada duoda pakankamą orientyrą mums pasakyti, kur yra riba, už kurios mes negalime šitos temos plėtoti arba ieškoti atsakymo į vieną ar kitą klausimą.“

Reikia pabrėžti, kad šiuolaikiniame istoriografiniame teoriniame diskurse tyrimo problemos naujumo ir originalumo klausimas įgauna naują pavidalą. Vargu ar galima užbaigti diskusiją vienokiu ar kitokiu klausimu, jei juo yra parašyta, kaip manoma, „pakankamai“ knygų ar straipsnių. Šiuo atveju svarbesni tampa tokie kriterijai kaip metodika, interpretacija ar net istorinio pasakojimo konstrukcija. Nauji kriterijai padeda geriau, visapusiškiau suprasti ir nagrinėti istorines problemas.

Nepaisant kritinių pastabų, oponentai pripažino neabejotinus disertacijos pranašumus, tarp jų: gausiai panaudota naujausia literatūra ir archyviniai šaltiniai, praturtinti Stačiatikių Bažnyčios Lietuvoje ir Lenkijoje 1918–1939 metais istorijos tyrimai (R. Laukaitytė), panaudota lyginamoji ir probleminė analizė (A. Streikus) ir kt.

Prie teigiamų disertacijos vertinimų prisidėjo gynimo tarybos nariai. S. Jegelevičius pabrėžė, kad A. Marcinkevičius „[…] savo publikacijomis ir pateiktos gynimui disertacijos tekstu parodė esąs gerai susipažinęs su tyrinėjama problema, sugebąs kaupti bei sisteminti / apiben-