Nuo 1922 m. spalio mėn. vykusių rinkimų į I seimą vis labiau ryškėjo Lietuvos krikščionių demokratų bemaž atvirai reiškiamos neigiamos nuostatos Lietuvos žydų atžvilgiu. Čia neturėtume atmesti ir tos aplinkybės, jog žydų klausimo Lietuvoje aštrinimą sąlygojo, skatino ir išoriniai veiksniai (tiesa, kiek kitu aspektu nei mūsų minėta pirmoji išorinė aplinkybė). Sunku tiksliai pasakyti, ar Lenkija, tas didžiausias to meto Lietuvos priešas, neimponavo savo katalikišku vyriausybės požiūriu ir politika Lenkijos žydų atžvilgiu? Juk vienoje iš lenkų autoriaus 1919 m. parašytų knygų žydų klausimu buvo teigia­ma, jog Lenkija negali būti eksperimentų žydais šalimi, nes žydų autonomija tam tikromis sąlygomis gali lengvai paskatinti fatališkas pasekmes ne tik Len­kijos valstybei, bet ir patiems žydams - mat žydų tautinė autonomija Lenkijo­je gali būti skilimo tarp lenkų ir žydų didėjimo priežastis⁶¹.

Kad panašaus skilimo tarp lietuvių ir žydų nebūtų, vienas iš krikščionių demokratų partijos veikėjų A Vilimas bemaž ciniškai pasiūlė žydams... susilieti su lietuviais, „pasijusti Lietuvos piliečiais ir dėtis prie rimtų (o ne tautinių), gyvybingų partijų..."⁶² Kad mūsų spėliojimas dėl išorinio neigia­mo faktoriaus aštrinant žydų klausimą Lietuvoje nėra visai iš piršto laužtas, tarsi patvirtintų to meto krikdemų spaudoje išsakyta nuomonė. Teigiama, kad „judėjimas prieš žydus Lietuvoje prasidėjo tik 1922 m. rudenį, vykstant panašiems judėjimams kaimyninėse Latvijoje, Lenkijoje ir kiek tolimesnėje Čekijoje", o jo motyvai esą vien tik ekonominiai⁶³.

1922 m. pabaigoje Lietuvių krikščionių demokratų partija atvirai sakė ir ne kartą patvirtino, jog vienas iš pagrindinių jos uždavinių yra sudaryti tokį seimą ir vyriausybę, kurie „paims tautiniai valstybinį kursą"⁶⁴. Po viešų pa­našaus pobūdžio pareiškimų ilgai laukti praktinių pasekmių nereikėjo. Kaip atviras antisemitinės nuostatos pasireiškimas buvo žydų krautuvių, įstaigų iškabų idiš kalba ištepliojimas Kaune 1923 m. vasario mėnesį. Paklausimu vidaus reikalų ministrui seimo socialdemokratų frakcija šiuos veiksmus įver­tino kaip „pasityčiojimą iš to vietinių kalbų klausimo, kurį Lietuvos visuo­menė teisės keliu priėmė tautiniams santykiams tvarkyti"⁶⁵.

Skaudus smūgis įgyvendinant žydų tautinę autonomiją buvo 1923 m. gruo­džio mėn. II seime trečiuoju skaitymu krikdemų bloko balsais priimtas spren­dimas neskirti lėšų žydų reikalų ministro kanceliarijai išlaikyti⁶⁶. Savaime suprantama, kad 1924 m. biudžete žydų reikalams ministro prašytų 11 kanceliarijos etatų⁶⁷ išbraukimas buvo paremtas ne lėšų taupymo, bet politiniais sumetimais. Tai buvo senas krikdemų ketinimas panaikinti M. Sleže­vičiaus ir K Griniaus kabinetų duotas žydams „privilegijas".

Todėl 1924 m. sausio 2 d. ministras žydų reikalams S. Rozenbaumas įteikė vyriausybei atsistatydinimo raštą, pareikšdamas, jog dėl jo darbo never-