voje galima kalbėti tik apie rusų civilizaciją. Šioje rusų civilizacijoje lietuvių tautinė tapatybė „ištirpsta“, lietuviai ir rusai buvusi lyg ir viena tauta. Viską sujaukęs tik lenkų civilizacijos poveikis. Tiesa, XIX–XX a. sandūroje formavosi liberaliosios rusų istoriografijos koncepcija, kuri prisiminė lietuvius. Jiems XIV–XVI a. iš esmės buvę lygūs rusai, todėl ir LDK pradėta vadinti „lietuvių–rusų“ valstybe. Motiejus Liubavskis, ištyręs LDK luominės visuomenės formavimosi procesus, savo Lietuvos istorijos sintezėje konceptualiai liko ištikimas senajai rusocentristinei istoriografijai. Luominis laisvėjimas, kaip lenkų civilizacijos reiškinys, atitraukė Lietuvą nuo rusiškosios civilizacijos ir natūraliai privedė prie visuomenės degradavimo, anarchijos ir valstybės kracho. Taigi rusų
XIX a. istoriografijai senasis Vilniaus universitetas, kaip vakarietiškos lotyniškosios kultūros institucija, tapo svetimkūnis. O visai XIX a. antrosios pusės–XX a. pradžios lenkų istoriografijai buvo būdinga visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją laikyti lenkų civilizacinės misijos erdve, kartu ir lenkų civilizacijos dalimi. Pagoniškosios Lietuvos atsilikimas, rusų civilizacijos persvara, tragiškas susirėmimas su Vokiečių ordinu – nuo viso to Lietuvą išgelbėjo Lenkija, atnešusi į Lietuvą Vakarų civilizaciją ir lenkiškąją laisvę. Taip jau nuo Krėvos Lietuva yra lenkų civilizacijos pakraščiai. Lietuvoje ne tik lietuviai kuria lenkišką civilizaciją, bet ir patys lenkai. Senojo Vilniaus universiteto istorija tapo šios lenkų „civilizacinės misijos“ koncepcijos argumentu. Tai liudijo Krokuvos universiteto atnaujinimo jubiliejaus proga 1899–1900 m. išleista Juzefo Bielińskio Vilniaus universiteto istorija. Tiesa, paties universiteto erdvėje tuo metu buvo prisimenami visai kiti dalykai – 1900 m. uždaryto Vilniaus universiteto patalpose veikusioje gimnazijoje buvo švenčiamas Aleksandro Suvorovo (XVIII a. pabaigoje aktyviai dalyvavusio naikinant Lenkijos–Lietuvos valstybę) mirties šimtmetis13. „Lenkiškajai“ istorinei atminčiai paliko Šv. Jonų bažnyčia – čia 1898 m. Adomo Mickevičiaus 100-mečiui buvo griežčiausios konspiracijos sąlygomis pradėtas statyti paminklas ir 1899 m. tyliai atidengtas14 . Nors rusų administracija labai priekabiavo, netrukus atsirado paminklai Adomo Mickevičiaus bičiuliui Antanui Eduardui Odinecui bei Vladislavui Sirokomlei (Liudvikui Kondratovičiui).
XIX a. užgimę vaizdiniai ilgam nulėmė tiek lenkų, tiek rusų istorinės atminties modelius. Tik pastarasis išvirto į komunistinį, todėl iš esmės nebuvo koreguojamas ir 1940–1990 m. epochoje, kai Lietuva buvo aneksuota SSRS, o istorines koncepcijas diktavo Maskva. LDK tuomet kaip istorinis subjektas buvo direktyviškai ištrintas ne tik iš SSRS, bet net ir iš to meto Lenkijos istorikų sampratų. Liko tik „broliškų“ tautų ir jų sovietinių respublikų teritorijų istorijos. Šiandien šis modelis įgyja naujas variacijas gudų istoriografijoje, bet tai jau atskiro aptarimo objektas.
2. 1929-ieji – „lenkiškosios“
istorinės atminties triumfas
XX a. pradžioje imperijos žlugo, kūrėsi naujos valstybės, kurios konfliktavo tiek politiškai, tiek ideologiškai ne tik su buvusiomis metropolijomis, bet ir tarpusavyje. Tačiau niekur kitur nekilo toks aštrus konfiktas kaip dėl istorinės Lietuvos sostinės Vilniaus. Vien 1915–1920 m. Vilnius ėjo iš rankų į rankas devynis kartus: rusai, vokiečiai, lietuviai, lenkai, bolševikai, vėl lenkai, vėl bolševikai, vėl lietuviai. Ir dar sykį lenkai. Istorinės Lietuvos sostinę Vilnių savo sostine skelbė tiek tautinės Lietuvos ir Gudi-
___
13 Alma Mater Vilnensis..., p. 36, il. 16.
14 Žr.: Drėma V. Vilniaus Šv. Jono bažnyčia. Vilnius, 1997, p. 203–232. |
dizainas ir programavimas giriaus