Šis įtakingas Sovietų remiamas Estijos politikas svarbiais klausimais užimdavo jiems palankią poziciją, pavyzdžiui, stabdė muitų unijos su Latvija įgyvendinimą, platino idėją, kad Estijos ekonomika negalės išgyventi be Rusijos žaliavų ir rinkų, padėdavo išstumti iš svarbių postų Estijoje sovietams nepalankius politikus. Taip pasielgta su Baltijos vienybės šalininku Kareliu Robertu Pusta, kuris dar trečiajame dešimtmetyje buvo priverstas trauktis iš užsienio reikalų ministro pareigų, o po perversmo dar buvo apkaltintas ryšiais su vabsų sąjūdžiu53.

Jau gerokai prieš perversmą Sovietai ilgai ragino ir skatino K. Pätsą kuo aktyviau dalyvauti reformuojant konstituciją, kad būtų įvestas prezidento postas ir K. Pätsas galėtų jį užimti. Dėl būdų, kaip tai pasiekti, jie neturėjo principinio nusistatymo. Galėjo tai vykti rinkimų būdu, galėjo ir perversmo – svarbu, kad K. Pätsas įsitvirtintų valdžioje. Jo rėmimu rūpinosi aukščiausi SSRS valdžios organai. Užsienio reikalų liaudies komisariatas dėl to nėrėsi iš kailio, net specialiu laišku kreipėsi į Staliną. K. Pätso rėmimo programą 1934 m. vasario 19 d. svarstė politbiuras. Kokia parama buvo suteikta?

Pirmiausia 1934 m. pirmajame ketvirtyje Estija gavo naujų papildomų užsakymų savo žemės ūkio ir pramonės produkcijai realizuoti Sovietų Sąjungoje. Kadangi K. Pätsas tuomet buvo Estijos vyriausybės vadovas, papildomos eksporto galimybės turėjo sustiprinti jo galimybes laimėti rinkimus ar kitaip įsitvirtinti valdžioje. Štai duomenys. Pirmoje 1934 m. pusėje Estijos importas iš Sovietų Sąjungos padidėjo 1,5 karto, o jos eksportas į Sovietų Sąjungą – net 2,1 karto. Tokio prekybos kilimo jokia ekonomine logika negalime paaiškinti, juo labiau kad bendra SSRS užsienio prekybos apimtis tuo laikotarpiu smuko 33%54. Taip pat reikia turėti galvoje, kad Sovietų valdžia savo rankose laikė užsienio prekybos monopolį.

Be to, Užsienio reikalų liaudies komisariatas inicijavo SSRS archyvuose paiešką slaptų dokumentų, kurie liudytų K. Pätso nuopelnus Estijai, stiprintų jo, kaip valstybininko, įvaizdį ir kompromituotų jo konkurentus, pirmiausia J. Laidonerį55. Pastarąjį Sovietai traktavo kaip Anglijai palankios politikos šalininką. Su vabsų lyderiu A. Larka jie užmezgė gana artimus ryšius, bet nei juo, nei tuo labiau spontanišku vabsų sąjūdžiu Maskva nepasitikėjo. Todėl, kai iškilo grėsmė, jog A. Larka laimės rinkimus, Maskva pritarė perversmui. Tiesa, Sovietams labai nepatiko, kad perversmui K. Pätsas pasitelkė jiems nepalankų J. Laidonerį, bet perversmo vadovas sugebėjo įtikinti juos, kad tai neišvengiama, tenka rinktis vieną iš dviejų blogybių, nes neįmanoma sykiu atsikratyti ir A. Larkos, ir J. Laidonerio.

Kitaip nei K. Pätsas, K. Ulmanis savojo per-

---

 51 Greimas A. J. Min. veik., p. 15.

 52 Žr. Ilmjärv M. Silent Submission. Formation of Foreign policy of Estonia, Latvia and Lithuania. Period from mid-1920-s to annexation in 1940. Stocholm, 2004, p. 56.

 53 Rauch Georg von. Geschichte der baltischen Staaten, S. 146.

 54 Ilmjärv M. Silent Submission. Formation of Foreign policy of Estonia, Latvia and Lithuania. Period from mid-1920-s to annexation in 1940, p. 99.