Lietuvos valstybės branduolys nekito praktiškai nuo Mindaugo laikų¹⁵, tačiau silpnos teritorinės konsolidacijos sąlygomis dar ilgai nebūta pastovių rezidencijų. Didysis kunigaikštis valdydavo nuolat keliaudamas po visame krašte išdėstytus savo valdžios centrus, savo pasirodymu kaskart primindamas apie savo valdžią ir pasinaudodamas jos teikiamomis ekonominėmis paslaugomis¹⁶. Vėlesnių kunigaikščių įpročiai liudytų, kad valdovai paprastai teikdavo pirmenybę ir ilgiau užsibūdavo vienoje ar keliose pilyse, tačiau toks jų pasirinkimas nebūtinai turėjo lemti jų įpėdinio pasirinkimus. Šaltinių užuominos apie valdovų ryšį su tam tikromis pilimis (Mindaugas ir Voruta, Traidenis ir Kernavė) yra atsitiktinės ir vienkartinės, šiose pilyse dar neegzistavo pagrindinis sostinės požymis – centrinės valdžios institucijos, todėl nėra jokio pagrindo kalbėti apie sostinės (ar pagrindinės rezidencijos) atsiradimą. Didžiojo kunigaikščio „sostinės“ sąvoka šaltiniuose pirmąkart išnyra Gedimino valdymo metu¹⁷. Ir nors Vilnių nuolatine sostine vadinti galima dar su išlygomis, vis dėlto ši aplinkybė atitinka kitų Gedimino laikais vykusių procesų kryptį. Vytauto skundas prieš Jogailą ir Skirgailą liudija, kad bent jau XIV a. pabaigoje (kiek Vytauto žodžiai atspindi realią 1341 m. situaciją, yra kitas dalykas) Vilniaus valdymas buvo didžiojo kunigaikščio valdžios sąlyga¹⁸.

Nuo XIV a. pradžios¹⁹ šaltiniuose minimi didžiojo kunigaikščio dvarai (kiemai) buvo naujos teritorinės struktūros – valsčių – centrai. Šios organizacijos priešakyje stovėjo tijūno administracija. Jogailos privilegijos ir bažnyčių fundacijos²⁰ atskleidžia tokios organizacijos egzistavimą, o Ordino kelių aprašymai ir Vytauto dokumentai bei itinerarijus²¹ – jos sudėtį. Tačiau įsivaizduoti, kad tokio pobūdžio administracija XIV a. buvo apėmusi visą šalies teritoriją, būtų akivaizdus anachronizmas. Tokia teritorializacijos pažanga būdinga tik vėlyvųjų Viduramžių Europos valstybėms. Didžiojo kunigaikščio domenas – tai ne vientisa ir konsoliduota teritorija, o tam tikri strateginėse vietose išdėstyti taškai, šalia kurių driekėsi alodinės diduomenės valdos. Kiek galima spręsti iš šaltinių užuominų, valsčiai buvo ne tiek administraciniai, kiek ūkiniai vienetai²². Ir

___

15 Gudavičius E. Lietuvos valstybės struktūra Gedimino laikais, p. 133–141.

16 Valdymo keliaujant praktika plačiame Vakarų ar Vidurio Rytų Europos kontekste tyrinėjama: Peyer H. C. Das Reisekönigtum des Mittelalters // Vierteljahresschrift für Sozial- und Wirtschaftsgeschichte. 1964, Bd. 51, S. 1–21; Gąsiorowski A. Podróże panującego w średniowiecznej Polsce // Czasopismo prawno-historyczne. 1973, t. 25,
s. 41–68.

17 Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans, p. 64 (1323 05 26 Gedimino laiškas pranciškonams): in civitate nostra regia dicta Vilna.

18 Alminauskis K. Vytauto skundas // Archivum Philologicum. 1939, t. 8, p. 204 (die grose herschafft czu der Wille), p. 226 (wen her hette gewolt, so hette her di Wille genomen).

19 Petras Dusburgietis tiksliai išskiria asmenines didžiojo kunigaikščio valdas: Petr. Dusb., sk. III/267 (1300 m.), III/291 (1306 m.).

20 Jakubowski J. Opis księstwa Trockiego z r. 1387 // Przegląd historyczny. 1907, t. 5, s. 44–46; Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji wileńskiej. Wyd. J. Fijałek i
W. Semkowicz. Kraków, 1932–1948, s. 4–9, 13–15.

21 Purc J. Itinerarium Witolda wielkiego księcia Litwy (17 lutego 1370 roku – 27 października 1430 roku) // Zeszyty naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza. Historia. 1971, z. 11, s. 71–115. Žr. taip pat: Ivinskis Z. Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ekonominė politika savo dvaruose iki XVI amžiaus pusės // Lietuvos praeitis. 1940, t. 1, p. 5–28.

22 Nėra aiški valsčiaus ir tijūno institucijų genezė. Remdamasis kalbiniais kriterijais, Jerzy’s Ochmańskis tvirtino, kad šios institucijos buvo rusiško organizacinio modelio skolinys (Ochmanskis J. Senoji Lietuva. Vilnius, 1996, p. 88–96). Tačiau šią problemą gali išspręsti tik išsamios lyginamosios studijos.