naujos kadencijos (viena kadencija – treji metai) centro valdyba buvo tos nuomonės, kad į revizijos komisiją būtų renkami tik Romoje gyvenantys LKMA nariai: „Anksčiau išrinkti kituose kraštuose gyveną revizijos komisijos nariai dėl didelių nuostolių ir su tuo susijusių nepatogumų bei išlaidų negalėjo atlikti savo pareigos. Dėl to dviejų pirmųjų valdybų veikla liko nepatikrinta. Todėl ir į revizijos komisiją kandidatai visi yra Romos lietuviai“⁸⁷. O nuo dalyvavimo LKMA suvažiavimuose, kaip jau minėta, E. Turauską apribojo sunki jo finansinė padėtis.

Gyvendami Paryžiuje, Turauskai (nors ir neturėjo vaikų) turėjo didelių finansinių sunkumų, todėl jis įsidarbino gyvybės draudimo agentu. Deja, mažai kas norėjo draustis, tad ir atlyginimas buvo itin varganas, tačiau jis niekada neatsisakydavo patalkinti politinėje veikloje, domėjosi visais su Lietuva susijusiais reikalais. Remdamiesi prof. Juozu Eretu, pateiksime pavyzdėlį. 1958 m. LKMA išleido pirmąją knygą išeivijoje – kun. Juozo Vaišnoros MIC „Marijos garbinimas Lietuvoje“. LKMA narys E. Turauskas 1958 m. gruodžio 9 d. iš Nantero parašė knygos autoriui laišką. Jame ir tokios mintys: „Kiek kruopštaus darbo įdėta! Kaip rūpestingai ir apdairiai medžiaga persijota (...) Tai bent įdėlis į mūsų marijologinę literatūrą (...) Kertinis granitas, nes nieko gi panašaus ligi šiol nebuvo“⁸⁸.

Svarbi ir paties E. Turausko studija Lietuvos klausimu, išspausdinta žurnale „Courrier du Continent“ (1946 m. rugpjūtis – spalis). Vėliau jau Prancūzijoje šią studiją autorius papildė, o 1954 m. VLIK’as ją išleido atskira knygele prancūzų kalba „Le sort des Etats Baltes“ (Baltų valstybių likimas). Apie leidinį plačiai ir išsamiai rašo diplomatijos šefas. Stasys Antanas Bačkis nekrologe Turauskui, išspausdintame „Tėvynės sarge“. Beje, pats E. Turauskas nuo 1956 m. yra „Tėvynės sargo“ bendradarbių gretoje.

Būtina paminėti, kad E. Turauskas – vienintelis iš Lietuvos diplomatų turėjo pergyventi ištrėmimą po Antrojo pasaulinio karo (1960 m. kovo mėnesį prieš įvykstančią Viršūnių konferenciją, kurioje turėjo dalyvauti ir Chruščiovas, jis buvo ištremtas su kitų kraštų egzilais į Korsikos salą).

Šis įvykis susilaukė plataus atgarsio. Išeivijos spauda minėtą faktą taip traktavo: „Ryšium su artėjančiu Chruščiovo vizitu Prancūzija griebėsi savotiškų Chruščiovo apsaugos priemonių. Paryžiaus policija areštavo visus žymesniuosius Centro ir Rytų Europos egzilus, tarp jų ir buv. Lietuvos įgaliotąjį ministerį Čekoslovakijai E. Turauską. Areštuotieji deportuoti į Korsikos salą.

Šitokia Prancūzijos akcija prieš politinius egzilus iššaukė pavergtųjų Seimo griežtą reakciją. Seimo pirmininkas pasiuntė protesto telegramą pačiam gen. de Gaulle, o Seimo delegacija apsilankė pas Prancūzijos gen. konsulą New Yorke ir jam išdėstė, kad šis nesuprantamas ir nelauktas Prancūzijos žygis prieš egzilus tik pakenks pačios Prancūzijos prestižui laisvajame pasaulyje. Šios priemonės laužo nuo seno žinomą Prancūzijos tradiciją globoti politinius kalinius.

Vyriausybės pasirinktos Chruščiovo apsaugai priemonės daugelį šokiruoja ir prancūzų. Senatorius Le Caumet įteikė vidaus reikalų ministeriui interpeliaciją. Visa didžioji spauda reiškia savo pasipiktinimą ir susirūpinimą, kur Prancūzija eina, kai jos priemones egzilų atžvilgiu diktuoja sovietų saugumo įstaigos“⁸⁹.

Dr. S. A. Bačkio rūpesčiu, grįžęs iš tremties, E. Turauskas mėnesiniame laikraštyje „Exile et Liberté“ parašė straipsnį, kuriame kalbama apie politinių tremtinių areštavimą ir išvežimą į Korsiką. Šį Prancūzijos elgesį jis laikė