Nėra nuomonių skirtumo ir dėl to, nuo kada unija tapo ne kunigaikštiška, o reali – parlamentinė. Tai įvykę 1569 m. Bet ar ši unija skelbė unitarinę Lenkijos valstybę ir Lietuvos valstybės „pakasynas“, ar tuomet buvo sukurta dviejų valstybių federacija. Lietuvos valstybės žlugimą Liublino unijos metu įžvelgė O. Balceris, V. Konopčinskis, S. Koscialkovskis, K. Chodynickis ir H. Lovmianskis. Tuo tarpu kiti istorikai neigė valstybių ir tautų suliejimą: S. Kutšeba, O. Haleckis, L. Kolankovskis ir J. Bardachas.

Švietimo epochos specialistai ieškojo Lietuvos valstybingumo bruožų dar ir XVIII a. J. Malecas, J. Michalskis, E. Rostvorovskis, B. Lesnodorskis, J. Bardachas. Jie nustatė Lietuvos valstybingumo funkcionavimą, visų pirma atskiras valstybines institucijas – kanclerio, maršalkos, iždo ir kariuomenės egzistavimą, teisę, teismų sistemą, lietuvių parlamentarizmą. Ir vis dėlto XVIII a. pabaigos reformas jie laiko Lietuvos valstybingumo likučių naikinimu. „Abipusis įsipareigojimas“, priimtas seime 1791 m. spalio 20 d., pripažino, jog centrinės ministerijos bus tik Varšuvoje, nors ir paliekant lietuviams jose dalyvių ekvivalentą. Tai buvęs dar lenkų kompromisas unijos klausimu. Tačiau jo įgyvendinti jau nepavyko. Artėjo senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės, o kartu ir unijos galas.

Nuorodos:

1. Smolka S. Rok 1386. 1886; vėliau Unia Litwy z Koroną. Kraków, 1903.
2. Kwartalnik Historyczny. 1887. T. I. S. 103.
3. Antoni Prochaska iki šiol nepraradusią mokslinės vertės publikaciją: Codex epistolaris Vitoldi (1376–1430); Cracoviae, 1882 ir dvi monografijas: Król Władysław Jagiełło. W., 1908. T. 1–2 ir Dzieje Witolda wielkiego księcia Litwy. W., 1914 ir Ostatnie lata Witolda. W., 1882.
4. Kwartalnik Historiczny. 1893. zesz. 3. S. 537–545.
5. Codex epistolaris saeculi decimi quinti. Collectus opera A. Lewicki. 2–3. 1891–1894.
6. Koczerska M. Autentyczność dokumentu unii Krewskiej 1385 roku. // Kwartalnik Historyczny. 1992. Nr. 1. S. 77.
7. Savo poziciją A. Levickis ryškiausiai išdėstė atsakydamas į savo kritikų – A. Prochaskos ir F. Konečnio knygai Powstanie Swidrigiełły. Kraków, 1892. pastabas: Nieco o unii Litwy z Koroną. Kraków, 1893.
8. Lewicki A. Powstanie Swidrigiełły. S. 287.
9. Przegląd Polski. 1892. XI. S. 402.
10. Koneczny F. Jagiello i Witold. Lwów, 1893. S. 32, 35, 49, 92.
11. Koneczny F. Vitoldiana. 1931. S. 3.
12. Koneczny F. Dzieje Rosji. W.; 1921. S. 51.
13. Koneczny F. Dzieje Rosji. W.; 1921. S. 51.
14. Koneczny F. Dzieje Polski Lodź, 1902. T. 2. S. 6, 95–96.
15. Kochanowski J. K. Witold wielki ksiąźe litewski. Lwów, 1900. S. 83, 115, 155, 156.
16. Balzer O. Tradycya dziejowa unii polsko-litewskiej. Lwów, 1919. S. 6, 7, 9, 11, 12, 16, 22.
17. Konopszyński Wl. Dzieje Polski nowoźytnej. T. 1. 1506–1648. W., 1936. S. 405–406.
18. Kosciałkowski S. Rzeczpospolita obojga narodów (1569–1795). Alma Mater Wilnensis. T. 3. S. 68; Ugoda Hadziacka a unia Lubelska. Alma Mater Vilnensis. London, 1958. S. 27–29.
19. Chodynicki K. Žiūr. rec. I. Lappo darbui Zapadnaja Rossija i ee soedinenije s Polšeju. Praga, 1924. rec. Ateneum Wilenskie. 1924. Nr. 5–6. S. 18.
20. Kutzeba S. Unia Polski z Litwą // Polska i Litwa w dziejowym stosunku. W., 1914. S. 449–658 ir Historya ustroju Polski w zarysie. Lwów, 1914.
21. Jakubowski J. Studia nad stosunkami narodowościoweniu na Litwie przed unią Lubelską. W., 1912. S. 6, 85.