Vakarų Europoje kapitalizmas, kaip ekonomikos sistema, formavosi nuo XVI a. Jo pagrindinė savybė - produkcijos perteklius suvartojimo atžvilgiu, pagrindinės gauto pelno dalies panaudojimas toliau plėtoti gamybą, atsisakant ankstesnių amžių tradicijos - pagrindinių išlaidų skyrimo negamybinei sferai - piramidžių ar katedrų statybai.²³ Pastovus gamybos plėtojimas Vakarų šalyse neatsiejamas nuo miestų, jų vaidmens didėjimo ekonominėje ir socialinėje srityse, vyriausybių merkantilios politikos, monetarinės sistemos unufikavimo, vidaus muitų ir kitų barjerų, trukdžiusių prekybai ir pramonei augti, likvidavimo ir kt. Vakarų Europoje šimtmečiais buvo kaupiamas pradinis kapitalas, buvęs pramoninio kapitalo pagrindas. Pramoninio kapitalo pagrindinė savybė - negrįžtamas pobūdis²⁴. Todėl apie Lietuvos ikireforminio laikotarpio kokj nors atskirą manufaktūrinės gamybos etapą sunku kalbėti, iki refomos daugelis jų sunyko (iš žinomų 9 tekstilės manufaktūrų 1795-1861 m. liko tik dvi²⁵), juo labiau įžvelgti esminių kokybinių poslinkių apskritai žemės ūkio gamyboje, miestų pramonėje. O apskritai jei nėra kokybinių poslinkių atskiri pertvarkymų, reformų faktai yra ne daugiau kaip istorijos epizodas. A. Tyzenchauzo reformos nors ir gerokai padidino jo administruotų dvarų pajamas, bet dėl pastarųjų vartojamosios, o ne gamybinės funkcijos, dėl reformų pobūdžio konservatyvumo liko tik ūkio pertvarkymo istorijos faktu. Analogiškai galima įvertinti P. K. Bžostovskio (1769 m.), K. Nagurskio (1800 m.), E. Karpio (1809 m.) valstiečių atleidimo iš baudžiavos atvejus, neturėjusius bent kiek pastebimos įtakos baudžiavinės gamybos struktūriniams pokyčiams; 7 tūkstančiai I. Karpio testamentu atleistų baudžiauninkų 37 m. nežinojo paties fakto, paveldėtojui intensyviai steigiant naujus palivarkus (iki 1845 m. E. Karpis įsteigė dar 35 palivarkus, o iš 430 valstiečių kiemų buvo atimta visa žemė²⁶).

Apskritai XIX a. I pusės ekonominę situaciją Lietuvoje galima apibūdinti kaip paprastos prekinės gamybos laikotarpį, kuriame bent iki 5 deš. vidurio²⁷ galima pasiekti lažinės-palivarkinės ūkio sistemos ekstensyvinimą, beatodairiškai didinant atodirbinės, taip pat ir piniginės rentos normas, dėl to ir buvo žemės ūkio gamybos ir baudžiavinių santykių sąstingis, grėsęs ir politiniais neramumais krašte. Dėl šių neramumų ir pati caro valdžia pagaliau ėmėsi bent dalinio dvaro ir kaimo santykių reguliavimo: 1844-1848 m. Lietuvoje, Vakarų Baltarusijoje ir dešiniakrantėje Ukrainoje buvo įvesti privalomieji inventoriai, nustatę maksimalų rentos dydį²⁸. Uždaro ūkio ir neekonominės prievartos sąlygomis didžioji valstietijos masė tebebuvo vienalytės sudėties, vieno tipo, kuriame, vis dėlto