vijai, Suomijai, Estijai) buvo tautinio ir moterų judėjimų susiliejimas.

Tačiau ankstyvajame etape lietuvių moterų judėjimas plėtojosi lėčiau nei gretimų tautų moterų judėjimai, kurie jau XIX a. pab. „išaugo“ neorganizuoto judėjimo rūbą.

2. 1905 m. įkūrus Lietuvos moterų susivienijimą ankstyvasis – neorganizuotas – moterų judėjimo etapas baigėsi. Pirmoji moterų organizacija neapsiribojo reikalavimu suteikti moterims politines teises. Vienas iš jos programinių reikalavimų carinei valdžiai – suteikti Lietuvai autonomiją ir turėti seimą Vilniuje.

3. 1905 m. prasidėjo naujas lietuvių moterų judėjimo etapas – pilietybės suteikimo moterims procesas, kuris užtruko iki 1919 m. Šis etapas pasižymėjo aktyvumu, organizuotumu ir taikiomis akcijomis. Lūžinis laikotarpio taškas buvo I moterų suvažiavimas (1907 m.), kuris atskleidė ne tik socialinę moterų diferenciaciją, bet ir prasidėjusį ideologinį skilimą. Šiam skilimui turėjo įtakos Lietuvoje veikusios politinės partijos.

4. 1920 m., išrinkus moteris į Steigiamąjį Seimą, prasidėjo trečiasis judėjimo etapas – moterų politinių teisių realizavimo. Jis truko iki 1927 m. balandžio. Stipriausia ir įtakingiausia šiuo laikotarpiu buvo katalikiškajai moterų judėjimo srovei atstovavusi Lietuvos katalikių moterų draugija, kurią rėmė LKDS (iki 1919 m.) ir LKDP (nuo 1919 m.). Katalikiškos moterų judėjimo srovės atstovės pasižymėjo aktyvumu seimuose (ypač Steigiamajame ir II), dirbo švietimo ir labdaros srityse.

Liberali moterų judėjimo srovė buvo silpna. Dar silpniau moterų pozicijas tuo metu gynė socialdemokratės. Šioms srovėms atstovavo 1922 m. atsikūrusi Lietuvos moterų sąjunga, tačiau jos aktyvesnė veikla pastebima tik išrinkus III Seimą.

5. 1918 m. lapkričio–gruodžio mėn., remiantis miestų ir valsčių laikinosiomis taisyklėmis, į valsčių, miestų tarybas buvo išrinkta ir moterų. Bet jų buvo nedaug. 1918 m. gruodį vyriausybės aplinkraštis Dėlei savivaldybių suteikė moterims dalines politines teises, leidžiančias moterims naudotis pasyviąja ir aktyviąja savivaldybių rinkimų teise; 1919 m. Savivaldybių įstatymas įteisino visuotinį rinkimų principą. Nepaisant to, 3-iajame dešimtmetyje vietos savivaldoje moterų skaičius išliko nedidelis. Aktyviausios buvo Panevėžio apskrities ir miesto bei Telšių apskrities moterys. Bet apskritai moterų organizacijos nepakankamai vertino darbą savivaldoje. 1929 m. ir 1931 m. paskelbti vietos savivaldybių įstatymai nustatė privalomą turto cenzą. Tradiciškai moterys turto nevaldė, todėl jų dalyvavimas savivaldoje tapo dar labiau ribotas. ketvirtajame dešimtmetyje į savivaldos institucijas buvo išrinktos tik kelios moterys.

6. Nuo 1920 m. lietuvių moterų judėjimas įsijungė į tarptautines moterų organizacijas (Tarptautinę moterų balsavimo sąjungą, Tarptautinę moterų tarybą, Tarptautinę moterų taikos ir laisvės lygą, Tarptautinę katalikių moterų organizaciją ir kt.). 1928 m., įkūrus Lietuvos moterų tarybą, tarptautinė veikla tapo dar aktyvesnė. 1929 m. tarybos narės, dalyvaudamos tarptautinių organizacijų kongresuose, kėlė Vilniaus grąžinimo Lietuvai klausimą. Lietuvos atstovės dirbo ir Tautų Sąjungoje.

7. 1918–1927 m. moterų draugijų veikla buvo aktyvi, nes visuomenė, politinės partijos ir vyriausybės palankiai vertino jų veiklą. O XX a. ketvirtajame dešimtmetyje moterų veikla organizacijose dažnai apsiribojo susirinkimų lankymu. Tiesa, negalima kalbėti apie moterų organizacijų veiklą apskritai. Miestuose ji buvo aktyvesnė, o miesteliuose daug kas priklausė nuo mokytojų moterų iniciatyvos. Kaimo moterys daugiausia dalyvavo katalikiškų draugijų veikloje.

8. Ketvirtą moterų judėjimo etapą
(1927–1940 m.) galėtume apibūdinti kaip po-