liginių reikalų tarybos) įgaliotiniui dėl dvasininkų veiklos ir J. Zdebskį kompromituojančių pareiškimų. Šias peticijas pasirašė dvidešimt septyni asmenys.“33 Laiško nusiuntimas Religinių reikalų tarybos įgaliotiniui būdavo tarsi pagrindas tolesniam susidorojimui su kunigu. Šmeižikiški laiškai buvo siunčiami ir J. Zdebskio aplinkos žmonėms, bendražygiams. Nudeginus
J. Zdebskį ir pasirodžius ginantiems laiškams, KGB tuoj suorganizavo anoniminius laiškus, kurie smerkė jo gynimą. B. Laurinavičiui buvo iškelta byla dėl šmeižto. Kunigą pasmerkti buvo suorganizuotas žymių mokslininkų laiškas, kuriuo siekiama, kad kunigas viešai atsiprašytų už šmeižtą34. Užsakomaisiais kunigų ir tikinčiųjų laiškais ir pareiškimais norėta sukompromituoti „Kroniką“ ir kitas kunigų akcijas, parodyti, kad jų veiklą ne visi palaiko.

KGB, norėdamas sukompromituoti disidentus ir kunigus, siekė suteikti jų veiklai ne politinį, bet kriminalinį atspalvį ir taip pateisinti susidorojimą su jais. Politinių teismų procesų viešumo valdžia vengė dėl galimybės disidentams juose viešai pasisakyti. KGB pasitelkė bylų kriminalizavimą, nes įrodyti antisovietinę veiklą ne visada pavykdavo. Be to, kriminalinės bylos „nuima nuo jų kovotojų už tautos laisvę aureolę, ir jie tampa, paprastais nusikaltėliais“, buvo teigiama KGB mokomojoje literatūroje35. Taip bandyta sukompromituota R. Ragaišį, A. Terlecką, B. Gajauską, V. Petkų ir kai kuriuos kunigus, inkriminuojant jiems tariamus kriminalinius nusikaltimus – vagystes, spekuliacijas ir taip toliau.

Dar vienas metodas užmaskuoti susidorojimą su antisovietinėmis jėgomis – disidentų idėjas ir veiklą visuomenei pateikti kaip psichikos ligą. Romo Kalantos susideginimas buvo ryškiausias valdžios bandymas antisovietinę veiklą pateikti kaip psichikos ligos poreiškį. Teismo medicinos komisija atrinko įrodymus – R. Kalantos laiškus, liudijimus, kurie neva patvirtino valdžios prielaidas. Netgi tėvai buvo priversti duoti valdžiai palankius interviu spaudai. Motina pasakojo apie sūnų kaip apie uždarą, kuris skundėsi nervais, lankėsi pas gydytojus, vartojo vaistus36. KGB bijojo, kad atsiras R. Kalantos sekėjų, nes „nacionalistai jaučiasi nereikalingi Lietuvoje ir siekia tapti herojais susideginant, kaip tas išprotėjęs“ (nors jis neįvardijamas, bet aišku, kad kalbama apie R. Kalantą – K. B.), […] Visi susidegina įtakoti ligos, alkoholio ir be jokių politinių motyvų“37, todėl duodami nurodymai sukompromituoti susideginimo būdą.

Paskutiniaisiais sovietinio režimo metais (1987–1990) KGB neatsisakė kompromituojančių, šmeižiančių straipsnių. Tokių publikacijų skelbimas suaktyvėjo po pirmojo mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 d. Spausdinti pasisakymai, kuriuose buvo piktinamasi įvykusiu mitingu, jo dalyviai vadinami ekstremistais. Ir vėliau panašios publikacijos buvo nukreipiamos prieš aktyviausias to meto visuomenines jėgas – Sąjūdį, Lietuvos laisvės lygą. Jų narius šmeižiančių straipsnių pasirodydavo prieš rinkimus ar po svarbiausių akcijų, mitingų. Kompromitavimas turėjo padėti kovoti su didėjančia Sąjūdžio įtaka visuomenėje. Išrinkus Sąjūdžio seimo tarybą, duotas įsakymas rinkti duomenis apie jo narius38. Buvo siekta ri

---

33 Lietuvos katalikų bažnyčios kronika. 1991, Nr. 11, p. 170.

34 Pažyma apie Kauno miesto KGB skyriaus (5-oji linija) 1979 metų darbo rezultatus. LYA, f. K-1, ap. 15, b. 1751, l. 63.

35 Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja. Vilnius, 1992, p. 85.

36 Bučelis. Pasikalbėjimas su R. Kalantos motina. Laisvė. 1972, birželio 2, p. 1.

37 Pasitarimo apie agentūrinį-operatyvinį darbą 1972 metais medžiaga. LYA, f. K-1, ap. 3, b. 797, l. 73–74.

38 KGB miestų ir rajonų padalinių viršininkams dėl Sąjūdžio seimo narių. LYA, f. K-1, ap. 47, b. 104, l. 1–3.