litinių teisų apribojimo laikotarpį. 1927–1928 m. tapo savotišku pereinamuoju tarpsniu, kai aktyviau nesireiškė nė viena moterų judėjimo srovė, nes reikėjo prisitaikyti prie naujų autoritarinio režimo sąlygų.

Šio etapo lyderės buvo liberali ir iš dalies socialdemokratinė moterų judėjimo srovės, kurioms atstovavo 1928 m. įkurta Lietuvos moterų taryba. Jos tikslas buvo vienyti moterų organizacijas, koordinuoti jų veiklą. Taryba tikslo nepasiekė, nes daugeliui jos veiksmų nepritarė Lietuvos moterų sąjunga. Be to, liberaliai srovei trūko vienybės, o ir socialdemokratės dažnai likdavo opozicijoje liberalėms. Nuo 1930 m. Lietuvos moterų tarybos veiklą finansavo tautininkų vyriausybė, taip darydama įtaką jos priimamiems sprendimams, todėl kitoms politinėms jėgoms buvo sunku tikėtis tarybos veiklos savarankiškumo.

Katalikiška moterų judėjimo srovė tuo metu dėl valdžios nepalankumo priverstinai „domėjosi“ tik kultūrine veikla.

9. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje lietuvių moterų judėjimas daugiausia dėmesio skyrė tarptautinei veiklai, kadangi sąlygos dirbti savo valstybės naudai buvo nepalankios. Geriausiai neigiamą prezidento ir vyriausybės požiūrį į moterų dalyvavimą politikoje atskleidė 1936 m. Seimo rinkimų įstatymas, kuris moterims užkirto kelią į Seimą. Todėl IV Seime moterų judėjimas savo atstovių jau neturėjo.

10. II moterų suvažiavimas (1937 m.) parodė, kad lietuvių moterų judėjimas įgyvendino tik nedidelę dalį XX a. pirmojoje pusėje keltų uždavinių: iš dalies buvo realizuotas moterų pilietinis ir politinis lygiateisiškumas, pradėti spręsti moterų švietimo ir kultūros klausimai bei lietuvių moterų judėjimo integravimas į tarptautines moterų organizacijas.

11. Klaipėdos ir Vilniaus kraštų lietuvių moterų judėjimai turėjo šiems regionams būdingų bruožų.

XX a. pradžioje kilęs Klaipėdos krašto lietuvių moterų judėjimas suaktyvėjo tik trečiajame dešimtmetyje, o nuo 1929 m. prasidėjo glaudesnis bendradarbiavimas su Lietuvos moterų taryba. Klaipėdos moterų organizacijos daugiausia rūpinosi švietimu, kultūra ir labdaringa veikla. Viena iš silpnųjų šio krašto moterų judėjimo vietų – išsilavinusių lietuvių moterų trūkumas.

Vilniaus krašto moterys savo sąmoningumą demonstravo pirmiausia keldamos Vilniaus grąžinimo Lietuvai klausimą. Šiame krašte po 1919 m. atskiros moterų organizacijos nebuvo kuriamos – moterys įsijungė į esančių organizacijų veiklą. Lietuvių moterų švietimu lenkų okupuotame krašte daugiausia rūpinosi studenčių sekcija, veikusi Vilniaus lietuvių studentų sąjungoje.

Gynimo metu oponentai teigiamai įvertino V. Jurėnienės atliktą darbą ir išsakė kai kurių tyrimo vertės nemenkinančių pastabų. Paminėsiu porą iš jų. Doc. dr. A. Kulakauskas buvo linkęs manyti, kad Lietuvos moterys politines teises gavo ne 1919 m., priėmus Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą. „Jau 1918 m. priimtuose Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose, jų 22 paragrafe buvo teigiama, kad „visi valstybės piliečiai, vis tiek kurios būtų lyties, tautybės, tikybos ir luomo, yra lygūs prieš įstatymus“. Tad ar negalima politinių teisių suteikimo moterims sieti su šiuo aktu?“ Doc. dr. A. P. Kasperavičius atkreipė dėmesį į kartais nepakankamai kritiškai naudojamus šaltinius. Disertantė savo tekste daug kur vartoja to meto šaltinių terminą klerikalas, klerikalinis, kuris, oponento nuomone, „turi neigiamą prasmę ir patys katalikai jo niekada sau netaikė, o tik jų politiniai ir ideologiniai priešai“.

Palankiai disertantės darbą įvertino ir gynimo tarybos nariai. Jie, kaip, beje, ir oponentai, greta daugelio kitų teigiamų disertacijos