| kaip būtiną sąlygą joms išlikti. Vytautas „nelenkino Lietuvos, o ją per Lenkiją civilizavo“. Ordinas buvęs „įgimtas Lietuvos priešas, o Lenkija – natūrali prieš jį pagalba“. Vytauto genijus nebuvo tautai svetimas, išaugo iš gyvybinių krašto poreikių15. Vytautas siekęs Lietuvos galybės Rytuose ir Pietuose. „Barbarų ordą“ kunigaikštis savo genijaus jėga pavertęs galinga valstybe, kurią užsimojo papuošti karališkuoju purpuru pasaulio nuostabai ir kaimynų baimei. Vytautas buvęs pasaulio įvykių centre: imperija ir popiežius, Konstancos bažnytinis suvažiavimas, bažnytinės unijos klausimas, totoriai ir turkai, čekų husitai visi tie klausimai buvo sprendžiami pasiklausus Vytauto. Jis siekė unijos su Čekija, t. y. aukštesnės kultūros negu Lenkija, šalimi. Per Čekiją Vytautas galėjęs pastūmėti savo valstybę į Europos centrą. Prieš Vytautą drebėję visi Rytai, o Vakarai paskelbę jį čekų ponu. Maskva iškėlusi jį savo globėju. Anot autoriaus, visai nežinomas Vytauto vaidmuo rengiant Krėvos sutartį. Viena aišku, kad jis veikė išvien su mažalenkiais. Net J. Dlugošas tvirtinęs, tarp mažalenkių buvę tokių, kurie žvelgė į Vytautą kaip gudresnį už Jogailą, o rinkti jį Lenkijos karaliumi neleido tikroji padėtis Lietuvoje. Vytautas sutikęs būti Jogailos lenininku ir pareiškęs savo lojalumą Jogailai. Unijos istorijoje, anot autoriaus, svarbiausia buvo tai, kad nepaprastai išaugo Vytauto galia Lietuvoje, todėl Lenkijoje turėjo paisyti šios valstybės.
Osvaldas Balceris tvirtino, kad 1385 m. Lietuva buvo inkorporuota (wcielona) į Lenkijos sudėtį ir prarado savo valstybingumą, virto žeme ar žemių grupe. 1401 m. Vytauto pasėta separatizmo sėkla nutraukė inkorporaciją. Ją subrandinusi „liguista Vytauto savimeilė“ ir Ordino žmonių pašnibždėjimas, bet Vytautas buvęs tik Jogailos lenininkas. XV a. pirmojoje pusėje Lietuva išliko pajungta Lenkijai ir kūrė bendrą su ja valstybinę organizaciją. XV a. antrojoje pusėje buvo juridiškai įteisinta tai, kas anksčiau buvo praktiškai pasiekta. Nykstant valdovo valdžiai, kaip valstybingumo pagrindui, Lietuva negalėjo tikėtis išlikti valstybe, tolygia Lenkijai. 1569 m. atsiradę „du tos pačios valstybės teritoriniai junginiai“. Lietuva, kaip valstybė, nustojo egzistavusi. Respublika, anot jo, buvo „spoista całość“. Autorius neigė federalizmą, Lietuva likusi provincija, tolygi Mažajai ar Didžiajai Lenkijai 1791 metais neįnešė nieko naujo, nes nuo 1569 m. unijos jau nebebuvo16.
Vladislovas Konopčinskis tęsė koncepciją apie vieningą Respubliką17. Tą mintį plėtojo ir Stanislovas Koscialkovskis18. Anot jo, Lenkijos ir Lietuvos atskiri politiniai „organizmai“ nustojo gyvuoti, nes atsiradęs visai naujas politinis darinys „Abiejų tautų Respublika“ arba „lenkų–lietuvių bendra valstybė“.
K. Chodynickis nepripažino LDK valstybingumo po Liublino unijos. Jis net terminą sukūrė „partikularyzm dzielnicowy“, bet ne państwowy (!) ir neigė bet kokį Lietuvos siekimą valstybinio atskirumo. Jis pareiškė, kad 1569 m. „w żaden sposób nie możno nażwać federacją“, o unijinis „spojenia“ buvę netušti žodžiai19.
Vienas iš žymiausių XX a. pradžios unijos istorikų buvo teisės istorikas, vienas iš unijos aktų publikuotojų Stanislovas Kutšeba (Kutrzeba). Monografijoje20 teigė Lietuvos valstybę kilusią tiesiog iš gimininės santvarkos su bendruomenine žemės nuosavybe. |
dizainas ir programavimas giriaus