|
|
| |
 |
| |
Archyvai (6 Tomas) |
|
| |
|
|
| |
| ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 6 |
| pažadus gavus, padaryti Vokietijai didelių ekonominių nuolaidų.13 Greičiausiai apie Vokietijos demaršą Kaune žinojo ir plk. K. Škirpa, nes apie jį buvo rašoma ir to meto Lietuvos spaudoje. Štai tautininkų „Lietuvos aidas“ 1928 m. liepos mėn. konstatavo, kad „...demaršas yra skaudus Lietuvos įžeidimas. Lietuvą ... apiplėšė begėdiškiausiu būdu ir vokiečiai mums pataria... nereikalauti grąžinti sostinę, pagrobtosios teritorijos trečdalį, o ramiai sėdėti taikingumo ir taikos vardan.“14 Čia tik reikėtų dar pastebėti, kad Vokietijos užsienio politika tuo metu dar nebuvo prasidėjusi atvira Versalio sutarties revizija ir Klaipėdos klausimu buvo jaučiamas laikinas jos neutralitetas.15 Apie Tarybų Sąjungos vadovybės laikyseną galimo Lietuvos–Lenkijos karinio konflikto metu plk. K. Škirpa patyrė pokalbio su Tarybų Sąjungos karo atašė Vokietijoje Lunjevu 1928 m. gegužės mėn. metu. Pareiškęs, kad Tarybų Sąjungai esant suinteresuotai Lietuvos nepriklausomybe, toliau Lunjevas tvirtino, jog agresijos prieš Lietuvą atveju Lietuva iš Tarybų Sąjungos gali tikėtis: „... 1) propagandos per spaudą prieš Lenkijos kėsinimąsi ant Lietuvos; 2) diplomatinės intervencijos bei protesto prieš Lenkiją; 3) išimtiniu atveju, militariniu strateginio grasinimo, sutelkiant didesnį jėgų skaičių arčiau Lenkijos sienų, kitaip sakant, demonstracijos...“16. Pagaliau Lunjevas pažymėjo, kad Lietuva turėtų nusileisti Lenkijai ir rasti laikiną modus vivendi, rezervuodama teises į Vilnių.17 Beje, 1928 m. liepos 25 d. Tarybų Sąjungos UR Liaudies komisariato kolegija buvo pavedusi savo atstovui Lietuvoje A. J. Arosevui pranešti A. Voldemarui, kad jokio bloko tarp Tarybų Sąjungos ir Lokarno šalių nėra ir tik taikos išsaugojimo Europoje sumetimais Lietuvai ji patarianti sudaryti su Lenkija keletą techniškų sutarčių.18 Taigi Tarybų Sąjungos, kaip ir Vokietijos, pozicijos Lenkijos–Lietuvos santykių sureguliavimo klausimu buvo panašios ir viena kitą papildė. 1930-aisiais įvykus minėtam posūkiui Vokietijos užsienio politikoje, o kartu plečiantis Lietuvos–Vokietijos konfliktui dėl Klaipėdos krašto tautininkams opozicinių partijų gretose ir apskritai Lietuvos visuomenėje stiprėjo Lietuvos–Vokietijos santykių persvarstymo tendencijos, kilo abejonių, ar nevertėtų sureguliuoti santykių su Lenkija. Atsargiai palankių Lenkijai straipsnių pasirodė jau 1929 m. valstiečių liaudininkų „Lietuvos žiniose“. 1930 m. tokio pobūdžio straipsnių padaugėjo ir „Lietuvos žiniose“ pasirodė net visa straipsnių serija. Juose ypač buvo pabrėžiamas Vokietijos pavojus tiek Lietuvai, tiek Lenkijai, buvo konstatuojama, kad išeitis galėtų būti Lietuvos ir Lenkijos sąjunga su kitomis Pabaltijo šalimis bei naujas Žalgiris.19 Galbūt kaip tik tai turėjo galvoje plk. K. Škirpa, beje, buvęs tada LVLS narys, pokalbyje su Vokietijos kariuomenės štabo plk. ltn. Bredovu, pareikšdamas, kad „...dažnas kėlimas aliarmų dėl kai kurių Klaipėdos krašto smulkmenų blogai atsiliepia į Lietuvos visuomenę, būtent, ją nustato prieš Vokietiją...“20. Tai pareiškęs plk. ltn. Bredovui, Lietuvos karo atašė, ir išdėstė jam savo pasiūlymą. Nėra šaltinių, rodančių, kad tokį pasiūlymą padaryti K. Škirpai buvo pavesta, todėl jį reikėtų laikyti vien K. Škirpos iniciatyva. Apie Tarybų Sąjungos ir Vokietijos garantijų dėl nepriklausomybės Lietuvai reikalingumą plk. K. Škirpa buvo užsiminęs dar 1930 m. pavasarį svarstant vieno ateities karo žaidimo, įvykusio Vokietijos kariuomenės štabe, planą. Tuomet Lietuvos kariuomenės |
| 75 |
|
|
|
|
| |
|
|
| |
|
 |
|
dizainas ir programavimas giriaus