Visų pirma socialinės istorijos autoritetui rikošetu smogė didžioji socialinių mokslų „nesėkmė“, ištikusi juos 1989 m.: nesugebėjimas numatyti „realaus socializmo“ krachą Vidurio ir Rytų Europos kraštuose. Ši įspūdinga sociologijos ir ekonomikos nesėkmė įgyvendinti „scientistinius“ aiškinimo ir numatymo idealus padėjo humanistikai atsikratyti nevisavertiškumo komplekso. Sociologines ir ekonomines teorijas kaip pagrindinę istorikų „teorinio importo“ prekę pakeitė literatūros teoretikų bei kritikų, taip pat kultūrinių antropologų sąvokos bei koncepcijos.

Be to, pasikeitė socialinės ir kultūrinės Vakarų visuomenių realijos, pirminės jų „gyvenimo pasaulių“ akivaizdybės. Tuos pasikeitimus nusako „masinio vartojimo visuomenės“, „multikultūrinės visuomenės“, „informacinės visuomenės“ terminai. Santykinis gerovės kilimas Vakarų šalyse ir vartotojiškos pasiūlos diversifikacija išplėtė vartotojiško pasirinkimo galimybes. Vartojimas iš tradicinio gyvenimo būdo tapo pasirinkimo ir eksperimento sritimi. Socialinė istorija atskleidė nuosavybės formų, darbo organizacijos ir produkcijos paskirstymo formų istoriškumą. „Masinio vartojimo visuomenės“ įsigalėjimas sensibilizavo vartojimo sferos („buities“) istoriškumui ir skatino domėtis jos formų įvairove bei kaita. Visuomenėje, kurioje gausu žmonių, eksperimentuojančių su alternatyviais „gyvenimo stiliais“, italų virtuvė ir jos istorija yra ne mažiau įdomus dalykas už italų Renesanso tapybos istoriją, o
miego (jau nekalbant apie seksualumą) istorija savo svarba gali prilygti ginčo dėl investitūros istorijai.

Prabilti apie šiuolaikinių visuomenių „multikultūriškumą“ šiuolaikinius socialinius teoretikus paskatino intensyvėjanti žmonių migracija, kurios padarinių nebespėja perdirbti netgi garsusis JAV „tautų lydimosi“ katilas. Tie padariniai – tai didesnių ar mažesnių „kitų kultūrų“ mažumų, ištisų „visuomenių visuomenėse“ susidarymas palyginti homogeniškose senosiose „nacijose“. Šie procesai sensibilizavo istorikus šio homogeniškumo istoriškumui, paskatino domėtis „kultūrinės mažumos“, „kultūrų kontakto“, „kitoniškumo“ ir pan. problemomis. Socialinei (dabar jau „tradicinei“) istorijai labiausiai rūpėjo „didumos“ – „pagrindinės“, „svarbiausios“, „kylančios“, „pažangios“ ir pan. klasės bei luomai, jų įtaka ir likimas plataus masto politiniuose ir socialiniuose-ekonominiuose procesuose. Šiuolaikinei istoriografijai vis labiau rūpi mažumos – „paribio“ („marginalinės“) ir „užribio“ (valkatos, homoseksualistai, čigonai) grupės su savo kultūromis ir subkultūromis.

Pagaliau svarbi postmoderniųjų (ar „vėlyvųjų moderniųjų“) visuomenių „akivaizdybė“, lėmusi kultūrinės istorijos iškilimą, yra informacinių technologijų revoliucija, kurios mastą ir padarinius galima lyginti tik su tomis revoliucijomis, kurias reiškė rašto ir knygų spausdinimo išradimai bei visuotinio raštingumo įsigalėjimas. Istoriografijos raidai ši naujausia informacinių technologijų revoliucija yra reikšminga dviem atžvilgiais. Viena vertus, ji sensibilizuoja analogiškų komunikacijų technologijos pokyčių praeityje padariniams, perša mintį, kad „komunikacijos būdo“ ir „komunikacijos priemonių“ pakitimai yra ne mažiau reikšmingi už „gamybos būdo“ ir „gamybos priemonių“ kaitą. Kita vertus, ji sudaro prielaidas to istoriografinės praktikos aspekto, kurį Jörnas Rüsenas vadina „dėstymo formomis“, surevoliucinimui¹⁷. Vokiečių teoretiko koncepcija implikuoja, kad dėstymo formos gali daryti grįžtamąjį poveikį pažintiniams interesams ir netiesiogiai pačiai istorinės praeities sampratai. Galimybė ir poreikis „rodyti“ ir „matyti“ istoriją reiškia palankią konjunktūrą būtent kultūrinei istorijai, nes daugelis jos ir tradicinių, ir netradicinių objektų yra vaizdūs, „fenomenologiški“. Naujos informacinės technologijos leidžia „pamatyti“ ir „parodyti“ istorijos daugiau, greičiau ir pigiau.

2. Senoji kultūros istorija ir kultūros filosofija