Tačiau prieš pradėdami plėtoti Maroszeko mintis ir aiškintis Supraslio vienuolyno fundacijos konfesinį pobūdį, pirmiausia turime gvildenti klausimą, kuris istoriografijoje tarsi neturi tvirto atsakymo – ar XVI a. pr. LDK galiojo draudimas statyti cerkves?

Istoriografijoje įsigalėjo nuomonė, kad Vytauto laikais atsiradusio draudimo statyti naujas cerkves vėliau tarsi nebuvo laikomasi7. Tiesa, jau Witoldas Kamienieckis darė išlygą, kad šis draudimas galiojo tik tikrajai Lietuvai ir nelietė vadinamųjų žemių – aneksų8. Tokios pozicijos laikosi ir šiuolaikinė istoriografija, o joje nurodytos XV a. naujų cerkvių fundacijos priskiriamos, atrodo, būtent sritinėms žemėms9. Kita vertus, draudimo nesilaikymo koncepcijos šalininkai tarsi turi nepaprastai rimtą argumentą – Supraslį, esantį, tikrų tikriausioje Lietuvoje10. Tačiau tokiu atveju lieka nepaaiškintas LDK valdovo apeliavimas į šį draudimą – atsakydamas į 1494 m. Maskvos didžiojo kunigaikščio reikalavimą pastatyti jo dukrai Elenai Vilniuje šventovę pilies teritorijoje11, Aleksandras Jogailaitis pabrėžė, kad visa žemė, mūsų kunigaikščiai ir ponai, turi dėl to teisę ir įrašus mūsų protėvių, ir mūsų tėvo, ir mūsų pačių, ir tas teisėse surašyta, kad graikų apeigų cerkvių daugiau nedauginti, nes mums tas protėvių teises, ir mūsų tėvo, ir mūsų, netinka pažeisti12.

Vadinasi, būtent Supraslio fundacijos išvakarėse turime šaltinių tiesioginių liudijimų apie draudimą statyti cerkves. Viską tarsi pakeičia 1503 m. didžiojo kunigaikščio Aleksandro pareiškimas, kad kas kokiame tikėjime nori gyventi, tas tegul ir gyvena, ir kas kokias bažnyčias nori statyti, tas tegul stato, kaip rusų, taip ir romėnų, jei tuo metu karalius jiems tai leido13. Tuo remiantis daroma išvada, kad 1503 m. draudimas statyti cerkves buvo atšauktas14. Tačiau atkreipiame dėmesį, kad minėtame šaltinyje aiškiai nurodoma, jog statyti naujas cerkves galima tik valdovui leidus – jei karalius jiems tai leido.

---

 5 Šį klausimą iš esmės pagrindė R. Černius. Žr.: Černius R. Konfesinis ir politinis XV a. pabaigos Bažnytinės unijos aspektas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje // Tarp istorijos ir būtovės, studijos prof. E. Gudavičiaus 70-mečiui. Vilnius, 1999, p. 253–254.

 6 Maroszek J. Dziedzictwo unii kościelnej w krajobrazie kulturowym. Podlasia, Białystok, 1996; to paties – Pogranicze Litwy i korony w planach króla Zygmunta Augusta. Białystok, 2000, s. 114–157.

 7 Paminėsime tik pagrindines pozicijas: Fjalek J. Opisy Wilna ceź do połowy wieku XII-go // Ateneum Wileńskie, R. Z., 1924, zcsz. 5–6, s. 139–140; Kamieniecki W. Ograniczenia wyznaniowe…, s. 279; Chodynicki K. Kościoł prawosławny..., s. 79–80.

 8 Kamieniecki W. Ograniczenia wyznaniowé w prawodawstwie litewskiem w XV i XVI wieku // Przegląd historyczny, t. 13. Warszawa, 1911, c. 279.

 9 H. Sahanovičius nurodė, kad Kazimiero laikais Baltarusijos teritorijoje buvo funduotos 7 naujos cerkvės, o katalikiškos tik 3. Žr. Sahanowicz H. Historia Białorusi do końca XVIII wieku. Lublin, 2002, s. 172.

 10 Vienintelis Kazimiero laikų stačiatikių cerkvės fundacijos tikrojoje Lietuvoje atvejis būtų A. Choroškevič nurodoma mįslinga 1487 m. Kobrino kunigaikščio Ivano Semionovičiaus fundacija „Dubovicinų kaime prie Gardino“. Õīšīųźåāč÷ A. Ą. Ī ģåęäóķąšīäķūõ ąńļåźņąõ šåėčćčīēķīé ļīėčņčźč Āåėčźīćī Źķ˙ęåńņāą ėčņīāńźīćī āšåģåķč Ļåšāīćī Ńņąņóņą 1529, I Ėčņīāńźčé Ńņąņóņ. Vilnius, 1982, ń. 32.

 11 Lietuvos Metrika (toliau – LM). M. Užrašymų knyga 5, p. 81: „ļīńņąāčņč öåšśźīāü ķąųó ćšå÷åńźīćī ēąźīķó ķą ļåšåõīäåõ ó ńāīåćī äāīšą…“

 12 ĄĒŠ, 1, c. 348; LM, Užrašymų knyga 5, p. 89. Plg. Chodynicki K. Kościół prawosławny..., s. 80.

 13 ĄĒŠ, 1, ń. 598; LM, Užrašymų knyga 5, p. 195: „Ą÷ś-źīėüāå ķåäīēāīėåķī įūėī Šóńč öåšśźāåč įóäīāąņč, ąėå ņūģč šąēū źīšīėü åćī ģčėīńņ ņī čģ äīļóńņčėś“.

 14 Łapiński A. Zygmunt Stary a Kościół prawosławny. Warszawa, 1937, s. 132; Černius R. Konfesinis ir politinis XV a. pabaigos bažnytinės unijos aspektas…,
p. 245.