Užsimotą istoriografijos apžvalgą pradėsiu nuo istorinių, politinių ir mokslinių sąlygų, būdingų sovietinės epochos tyrinėjimams, refleksijai ar apžvalgoms.

Visų pirma, nuo kada galima pradėti kalbėti apie šiuolaikinius mūsų temos tyrimus Lietuvoje – nuo 1988, 1990, 1993 m.? Reikalas tas, kad iš sovietinio laikotarpio darbų apie Rusijos ir Lietuvos santykius naujausiais laikais ką nors prasmingo perimti tegalėjo prokomunistiniai istorikai. Žinoma, iš sovietmečio darbų, skirtų prieškariniam laikotarpiui, buvo galima perimti chronologiją, iš dalies faktografiją, tačiau ne sąvokas, interpretacijas, problemų kėlimą, ką ir kalbėti apie sprendimus. Daugeliu atvejų Lietuvos istorikams čia reikėjo tiesiog pakeisti optiką, kartu pasiekti, perimti ar įveikti (gana brandžios2) lietuvių išeivijos istoriografijos ar užsienio tyrinėtojų darbų problematiką ir lygį. Ar tai reiškia, kad šiuolaikiniai mūsų temos tyrimai Lietuvoje prasidėjo, kai absoliuti dauguma profesionalių istorikų atsikratė sovietinės istoriografijos štampų (tai galima fiksuoti jau nuo
1989 m. pradžios)? Mano supratimu, ne, tokių tyrinėjimų pradžia veikiau fiksuotina nuo tada, kai Lietuvos istorikai liovėsi aktyviai kovoti su sovietinės istoriografijos štampais, taigi tapo nuo tokios kovos vidujai laisvi. (Tarp kitko, kai kuriems istorikams tokia kova buvo reikalinga ne tik dėl išorinių priežasčių, bet ir dėl vidinės reikmės atprasti vartoti „mirusias“ sovietinės naujakalbės formas ir kitokį sovietinį istorijos „mokslo“ instrumentarijų.) Mūsų temos rėmuose
svarbiausi tokie štampai ir stereotipai buvo:
1) 1918 m. sovietinis valstybingumas (iš tikrųjų – karinis ir išorinis mėginimas (pakeliui į Varšuvą, Berlyną ir t. t.) bolševizuoti paskelbtą ir kuriamą Lietuvos Respubliką); 2) 1940 m. socialistinė revoliucija ir draugiška SSRS tautų pagalba Lietuvos liaudžiai (iš tikrųjų – karinė okupacija ir neteisėta inkorporacija); 3) kova su ginkluotu pogrindžiu arba buržuaziniais nacionalistais pokario metais (iš tikrųjų – partizaninis karas arba partizaninis pasipriešinimas). Be abejo, stereotipų buvo ir daugiau, kai kurie jų istorinėje literatūroje gyvuoja ir iki šiol, pavyzdžiui, kalbant apie „aktyvistus“ Vokietijos okupacijos metais3. Minėti trys stereotipai buvo svarbiausi ne tik dėl įvykių, kuriuos jie „apibrėžė“, svarbos, bet ir todėl, kad juose akivaizdžiausiai kyšojo fikcijos, išsigalvojimo elementai. Kita vertus, trečiosios klišės turinyje tiesos, „baltų dėmių“ ir melo elementai buvo taip stipriai susipynę, kad jos chruščiovinių laikų variacija apie „brolžudišką karą“ klesti Lietuvos žmonių istorinėje sąmonėje iki šiol4.

Vienaip ar kitaip, savitikslė polemika su sovietiniu mūsų temos „bagažu“ išsisėmė tik
1991 m. pabaigoje, kai Lietuva ir Rusija tapo pripažintomis tarptautinės bendruomenės narėmis. Tada jau buvo galima šios tematikos klausimus tyrinėti nepriklausomai, viena vertus, nuo „gyvo“ oficialios sovietinės istorinės doktrinos spaudimo, kita vertus – nuo būtinybės pabrėžti tik Lietuvai politiškai nepavojingą „istorinės tiesos“ dalį5. Suprantama, tokio nepriklausomo po

---

2 Ivinskis Z. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos dvidešimtmetis (1919–1939). Reikšmingesnieji etapai šaltinių šviesoje // Aidai. 1969, Nr. 6, p. 254–260; Nr. 7, p. 290–293; Nr. 8, p. 346–348.

3 Plačiau žr. Šepetys N. Lietuvių santykiai su žydais? Naujausios holokausto istoriografijos analitika // Naujasis Židinys-Aidai, 2005, Nr. 6, p. 246–254

4 Žr. Gailius B. Partizanai tada ir šiandien. Vilnius, 2006, p. 203 ir toliau.

5 Šie lietuvių istoriografijoje ir istorinėje sąmonėje vykę pokyčiai plačiai ir įdomiai interpretuojami: Christophe B. Staat versus Identität. Zur Konstruktion von „Nation“ und „nationalem Interesse“ in den litauischen Transformationsdiskursen von 1987 bis 1995. Köln, 1997. Sąskaitų su sovietine istoriografija Lietuvoje balansas neblogai suvestas knygoje: Lietuvos sovietinė istoriografija. Teoriniai ir ideologiniai kontekstai. Vilnius, 1999. Ši knyga savo reikšme analogiška Jurijaus Afanasjevo redaguotam rinkiniui Ńīāåņńźą˙ čńņīščīćšąōč˙, Ģīńźāą, 1996.