Tomo Venclovos teigimu, pirmą kartą terminą „ńąģńåį˙čēäąņ“ jis išgirdo būtent apie 1958 m. iš tėvo pažįstamo rusų poeto, vertėjo Levo Ozerovo. Apie 1958 m. viešėdamas Lietuvoje L. Ozerovas ir pasakė T. Venclovai, kad esama tokio reiškinio – „ńąģńåį˙čēäąņ“ bei perspėjo, kad tuo užsiimti pavojinga6. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Maskvoje šeimos rate šį terminą išgirdo ir Georgijus Jefremovas (jo tėvų draugas rašytojas Davidas Samoilovas buvo pažįstamas su N. Glazkovu)7. „Ńąģńåį˙čēäąņ“ žodeliu pažymėtus N. Glazkovo leidinius Maskvoje 1956–1957 m. skaitė iš Lietuvos ten studijuoti išvykęs Feliksas Dektoras8.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Rusijoje tarp neoficialiąja literatūra besidominčio jaunimo paplito ir sutrumpintas termino variantas – „ńąģčēäąņ“9 (tiesa, šį terminą vartojo ir N. Glazkovas10). Tokie neologizmo pokyčiai simbolizavo dažnėjantį jo vartojimą ir dar ironiškiau pašiepė valstybinių leidyklų akronimus bei šių leidyklų turimą spaudos monopoliją. Terminas Rusijoje įsigalėjo ir tapo itin plačiai vartojamas nuo septintojo dešimtmečio vidurio, kai savilaida Rusijoje tapo atskiru socialiniu reiškiniu11, o besiformuojantis disidentinis judėjimas už žmogaus teises davė naują impulsą kiekybiniam bei kokybiniam savilaidos tekstų gausėjimui. Spartus gausėjimas ir socialinio savilaidos reiškinio susiformavimas lėmė ir tai, kad septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje terminas „ńąģčēäąņ“ rusiškuose savilaidos tekstuose pradėtas dažnai rašyti iš didžiosios raidės, taip dar labiau akcentuojant reiškinio unikalumą ir brandą.

Pamažu terminas „ńąģčēäąņ“ pradėjo figūruoti ir rusiškosios savilaidos tekstuose, juose atsirado daugybė šio reiškinio vertinimų bei traktuočių. Termino reikšmė išliko tokia pati, neologizmu „ńąģčēäąņ“ ir toliau buvo įvardijama be sovietinės valdžios žinios leidžiama spauda, tačiau įvyko ir keli svarbūs termino vertinimo pokyčiai. Pirma, į terminą buvo įtraukiama visa valdžios nesankcionuota veikla, susijusi su tekstų rengimu ir skelbimu. Pavyzdžiui, kaip savilaidą pradėta traktuoti peticijas, kurių dauguma necirkuliavo visuomenėje, bet buvo skirtos perduoti į Vakarus12. Antra, kaupiantis patirčiai ir stiprėjant savilaidai, atsirado vertinimų, jog tai yra tradicinis oficialios cenzūros išvengimo ar apėjimo būdas, egzistavęs dar iki sovietinės valdžios įsitvirtinimo. Toks termino apibrėžimas Rusijoje išliko iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo ir buvo perimtas Vakaruose.

Kitas svarbus termino raidos pokytis buvo susijęs su Vakarų radijo stotimis ir jų transliacijomis į Sovietų Sąjungos teritoriją. Nuo septintojo dešimtmečio vidurio Vakarus pasiekdavęs savilaidos srautas vis didėjo: 1965 m. Vakarus pasiekė 47 savilaidai priskirti dokumentai, per dešimtmetį (iki 1974 m.) Vakarus jau buvo pasiekę apie 2 tūkst. šių dokumentų13, o 1979 m. šis skaičius padvigubėjo14. Vakarų radijo stotys vis

---

 6 Tomo Venclovos atsakymai į anketą „Savilaida sovietinėje Lietuvoje“ (mašinraštis; anketą parengė E. Jaseliūnas). 2006, vasario 26.

 7 Georgijaus Jefremovo atsakymai į anketą „Savilaida sovietinėje Lietuvoje“ (apklausos stenograma; anketą parengė ir apklausė E. Jaseliūnas). 2006, gegužės 16.

 8 Felikso Dektoro atsakymai į anketą „Savilaida sovietinėje Lietuvoje“ (mašinraštis; anketą parengė E. Jaseliūnas). 2006, birželio 10.

 9 Äąķčżėü Ą. Čńņīšč˙ Ńąģčēäąņą // Ćīńįåēīļąńķīńņü č ėčņåšąņóšą ķą īļūņå Šīńńčč č Ćåšģąķčč (ŃŃŃŠ č ĆÄŠ). Ģīńźāą, 1994, c. 94–95.

 10 Āčķīźóšīāą Č. Ļīńėåäķčå ōóņóščńņū..., c. 62.

 11 Meerson-Aksenov M. The Dissident Movement and Samizdat // The Political, Social and Religious Thought of Russian „Samizdat“ – An Anthology. Belmont, 1977, p. 25–26, 30–31.

 12 Äąķčżėü Ą. Čńņīźč č ńģūńė ńīāåņńźīćī Ńąģčēäąņą // Ąķņīėīćč˙ ńąģčēäąņą. Ķåļīäöåķēóšķą˙ ėčņåšąņóšą ā ŃŃŃŠ: 1950-e–1980-e. Ģīńźāą, 2005,
t. 1, źķ. 1, c. 21.

 13 Skiling G. Samizdat and an Independent Society in Central and Eastern Europe. London, 1989, p. 8.

 14 McCauley M. The Soviet Union 1917–1991. London, 1993, p. 313.