| Gediminaičiai rusų žemėse būtų jam padėję, bet tai neįvyko, nes jie nuėjo su Maskva. Po 1387 m. Lietuvos krikšto Ordinas neteko savo egzistavimo prasmės, o rusų žemės išsaugojo savo tradicinę autonomiją. Jogaila, išvykęs į Lenkiją, padarė lemiamą klaidą, nes atstūmė Vytautą ir leido juo pasinaudoti Ordinui. 1392 m. Jogaila grįžo prie vienintelio teisingo sprendimo, bet Vytautas nesitenkino Lietuvos lenu. 1410 m. Ordiną ir Vakarų paramą lėmę „strateginis karaliaus talentas“ ir „Vytauto vyriškumas“. Tačiau 1411 m. nebuvo grąžintos Vyslos ir Nemuno žiotys, o 1410 m. buvo pasiekta: 1. Ordino valstybės smukimo ir 2. Jo krikščionybės platinimo metodų (Konstanca) paneigimo. Pirminę inkorporacijos idėją naikinusi 1401 m. sutartis suteikusi Lietuvai plačią autonomiją. 1413 m. jau buvo nutrauktas vien dinastinis reikalas, nes į jį buvo įtraukta nobilių tauta. Jogaila sutikęs vainikuoti Vytautą Lietuvos karaliaus vainiku dėl savo vaikų palikimo. Liublino unija buvusi paskutinio Jogailaičio veiksmų logiškas tęsinys. Karalius solidarizavosi su lenkų egzekutoriais. Lietuvos bajorai reikalavę demokratinės parlamentinės sistemos, kokia buvo Lenkijoje, be to, juos veikė pranašesnė lenkų kultūra ir jos patrauklumas. Taigi buvo pristatyta pasauliui tokia O. Haleckio Lenkijos ir Lietuvos istorija.
Apibendrinant jo istoriją, pagarsėjusią visoje Europoje ir išverstą į daugelį Europos kalbų, galima išskirti šiuos bruožus: Lenkija buvo katalikybės Rytuose forpostas, Jogailaičių valdoma valstybė ne tik galinga, bet ir pasiekė XVI a. savo kultūros sužydėjimą, sukūrė respublikonišką, demokratinių pagrindų valdymo formą, pagal kurią kiekvienas pilietis (politinės tautos) galėjo dalyvauti valstybės valdyme, gelbėjo Europą nuo turkų pavojaus, didikų egoizmas neapėmė visų piliečių, o valstybę sunaikinusiems tenka moralinė atsakomybė.
Liudvikas Kolankovskis skyrė savo darbą Jogailaičių Lietuvai, bet išleido tik pirmąjį tomą37. Jis taip pat buvo inkorporacinės teorijos šalininkas (wcielenie w skład Polski calego WXL). Krėvos sutartyje jis įžvelgė Jogailos idėją – sukurti vieną valstybę, savo ir savo palikuonių valdomą. Todėl Lietuvos valstybė buvusi tiesiog perkelta į Lenkiją ir atiduota Lenkijos karalystei. Jogaila įgijęs naują valstybę. Visi Vytauto laimėjimai (Lietuvos dinastijos atkūrimas, nors to autorius visai nevardija) – Žemaičių grąžinimas Lietuvai, išėjimas į Juodąją jūrą, civilizaciniai planai įvykę tik dėl to, kad jis rėmėsi Lenkija. Jogailai prirašomos visos idėjos, kurios išgyvenusios iki mūsų laikų: vokiečių ekspansijos sustabdymas, Lietuvos krikštas, žmogiškumo garantijos (privilegijos), unijos idėja ir kt. Vytautas tik vykdęs tas idėjas. Beje, 1387 m. Jogailos privilegija bajorams buvusi „pirma ir tikrąją to žodžio prasme žmogaus teisių deklaracija“.
Lietuvos inkorporacija išlikusi iki 1446 m., kai Kazimieras davė sutikimą būti karaliumi su sąlyga, jog liks atskira Lietuva. 1446 m. įvykęs kompromisas – elekcinė dinastija Lenkijoje ir paveldima tėvonija Lietuvoje. Jogailaičiai neleidę politinės Lietuvos integracijos į Lenkijos sudėtį. Liublino unija tapo galima tik dėl kultūrinės asimiliacijos. 1569 m. Lietuva liko ribotoje teritorijoje, bet su atskiromis valstybinėmis institucijomis, o tai reiškė „valstybinį dualizmą“.
Atvykęs į Vilnių iš Lvovo Stanislovas Zajončkovskis daugiau dėmesio skyrė Žemaitijai. |
dizainas ir programavimas giriaus