Išdėstęs savo samprotavimus apie T. Narbuto "Lietuvių tautos istoriją", o šiuos samprotavimus jis vertino kaip didesnio darbo apmatus, I. Onacevičius, baigdamas šias pastabas, istorijos autoriui rašė: "Kadangi veikalas jau baigtas ir visuomenės nuomonės teismui atiduotas, tai tikriausiai niekas neturi didesnės teisės parašyti nuveik­to darbo įvertinimo. Jį žadu paskelbti universiteto laikraštyje¹⁰. Tačiau, kaip sakė Simonas Daukantas apie I. Onacevičių, "jis buvo mokslininkas, kuris skatino kitus, o pats mažai dirbo, pernai man labai prikibus, davė gar­bės žodį, kad aprašys Gedimino viešpatavimą, bet ir to neįvykdė"¹¹. Vis dėlto, nepaisant šios nelabai teigiamos charakteristikos, "Daukantui didžiausias istorijos autoritetas liko Onacevičius. Jis pritarė jo istorijos koncepcijai ir žavėjosi jo Lietuvos istorijos šaltinių pažinimu"¹².

Besidomintiems Lietuvos istorija įspūdį padarė I. Onacevičiaus pasisakymas apie Nikalajaus Ustrialovo pra­nešimą "Klausimas, kokią vietą Rusijos istorijoje turi užimti Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė". Tai įvyko 1838 m. gruodžio 30 d. Peterburgo pedagoginiame institute. Oficialiojo rusiško tautiškumo teorijos šalininkas N. Ustrialovas aiškino, kad Lietuva visais laikais buvo tik Rusijos žemių dalis ir todėl neturi būti ir atskiros šio krašto istori­jos. Po šio pranešimo I. Onacevičius vos ne valandą trukusioje kalboje įrodė N. Ustrialovo nemokšiškumą ir teigi­nių apie Lietuvos praeitį nepagrįstumą. Apie tai amžininkams rašė: "Oponento rimtumas, ramybė ir mandagumas nedavė pagrindo pertraukti jį, o Ustrialovo žlugimas buvo ir oficialiosios patriotinės teorijos žlugimas"¹³.

Nors I. Onacevičius dar nemaža dėmesio skyrė monarchų ir visokių dignitorių veiklai, vis dėlto jis jau pabrėžė ir nekilmingųjų luomų atstovų (išsimokslinusių žmonių, pirklių bei amatininkų) darbo reikšmę kraštui. Jis, panašiai kaip ir J. Lelevelis, naujai suprato tautų istorijos traktavimo uždavinius. Istorikas aiškino, kad tautų praeities tyri­mo objektas yra ne tik privilegijuotieji visuomenės sluoksniai, bet ir eilinių žmonių veikla. O pastarųjų ir, kaip I. Onacevičius vadino, "vidutiniosios klasės" interesus jis iškėlė kaip priešingybę bajorų siekimams. Įvyko lūžis vertinant vadinamųjų didžiųjų žmonių veiklą. Imperatoriaus karūna ir aukšta kilmė nebepajėgė užmaskuoti nusikaltimų, dėl to į monarchų ir visokių dignitorių veiklą pažiūrėta naujai. I. Onacevičius pirmas iš Lietuvos istorikų taip griežtai pasmerkė kryžeivių siekimą užkariauti naujas žemes, jų masines žudynes ir prievartą. Pozityviai jis vertino veiklą tų Lietuvos kunigaikščių, kurie siekė taikos, rūpinosi naujų miestų statyba, amatininkais ir pirkliais.