Šitaip samprotaujant, visgi lieka šventųjų giraičių motyvas. Bet ir šiuo atveju autorė nėra iki galo principinga: taip ir lieka neaišku, kokią auką atidavė misionierius: ar atgailos (prūsai, tarkime, gailisi, kad nepavyko apsaugoti giraičių nuo svetimšalių), ar prašymo (prūsai norėję, jog vaismedžiai duotų vaisių ir pan.), ar kokią nors kitą (tarkime – viešoji, nes Vaitiekus nužudytas dalyvaujant miniai ir viešoje vietoje). Nors
E. Usačiovaitė šv. Vaitiekaus paaukojimą priskyrė kruvinajai aukai, tai nieko nepasako, mat kruvinos aukos gali būti tiek prašymo, tiek atgailos. Be to, tai, jog misionierius nužudomas ne iš karto, kai papuola į neleistiną vietą, o gerokai vėliau (po įvairių perspėjimų, grasinimų) ir kaltinimuose, pateiktuose misionieriui, šventosios giraitės neminimos, verčia manyti, jog apsilankymas neleistinoje vietoje nebuvo svarbiausias šv. Vaitiekaus nužudymo argumentas. Tiesa, įžeisti dievai per neduodamus vaisius ir derlių galėjo pareikalauti tam tikros akistatos, bet ir šiuo atveju prūsams pirmiausia rūpi sava gerovė (derlius, sveiki namai), kuri galima tik darniai bendradarbiaujant su dievais. Šiuo atveju dievų garbės gelbėjimas galbūt nebuvo svarbiausias veiksmas, kurio tikisi šių laikų tyrinėtojai. Ši gana paradoksali situacija (logiškai mąstant, prūsai vis dėlto turėjo bent jau svetimšaliams pademonstruoti giną savo dievų garbę) faktiškai pasikartoja šv. Brunono kankinystės metu: juk Brunonas sumeta į ugnį dievų stabus, t. y. faktiškai tai tolygu įžengti ir taip suteršti šventuosius miškelius, bet jis nužudomas gerokai vėliau po šio veiksmo. Kaip matysime vėliau, stabų sudeginimas anaiptol nebuvo tiesioginė Brunono mirties priežastis.

Pagaliau panagrinėjus, kas atsitinka su šv. Vaitiekaus kūnu, paaiškėja, kad šv. Vaitiekaus hagiografijose apie aukojimą niekur tiesiogiai neužsimenama. Jono Kanaparijaus hagiografijoje pasakoma:

[…] Atbėgo iš visų pusių lyg žvėrys apsiginklavę barbarai ir dar nepasisotinę savo įsiūčio atkirto nuo kūno kilniąją galvą ir atskyrė bekraujus kūno sąnarius. Taip jo kūną palikę toje pačioje vietoje, galvą pamovę ant mieto ir linksma daina garsindami savo nusikaltimą, visi iki vieno sugrįžo į savo gyvenvietes […]⁴⁵ 

Brunono Kverfurtiečio parašytoje hagiografijoje nusakomas net galvos atskyrimo nuo kūno motyvas – tikėtasi išpirkos:

[…] šventojo vyro kilmingąją galvą nuo šventojo kūno atskiria ir abi kūno dalis ištikima sargyba saugo. […] Jie tikisi gauti iš kunigaikščio Boleslovo daug pinigų, pagal paprotį pardavę garbingąjį kūną ir galvą kaip pageidaujamą turtą […]⁴⁶ 

Šios hagiografijos kontekste susiduriame su vienu gana keistu niuansu, jeigu pritarsime
E. Usačiovaitės mintims. Paaiškėtų, kad prūsai, paaukoję dievams misionierių, vėliau kaip niekur nieko, tiesiog leidę laikinai pasidžiaugti savo dievams suteikta auka, be jokių skrupulų ir sentimentų savo dievams, žuvusiojo kūną (kartu ir galvą arba tik galvą) už tam tikrą pinigų sumą kaip išpirką pardavė Lenkijos kunigaikščiui Boleslovui Narsiajam⁴⁷. Toks scenarijus būtų daugiau nei keistas. Nejau prūsai aukojo Vaitiekų tik tam, kad vėliau šią auką atėmę iš savo pačių dievų už pinigus parduotų lenkams? Taigi vėl iškyla prūsų ir jų dievų santykio problema: jei pritartume E. Usačiovaitei, būtų neaišku, ar prūsai apskritai gerbė savo dievus, jeigu drįso jų auką parduoti svetimšaliams.

Autorė teisingai pabrėžia, kad Brunono rašytoje hagiografijoje Vaitiekaus auka yra prilyginama Išganytojo aukai ant kryžiaus, o anoniminio autoriaus rašytoje hagiografijoje – šv. Stepono, pirmojo krikščionių kankinio, kankinystei⁴⁸. Jono Kanaparijaus hagiografijoje taip

___

45 BRMŠ, t. I, p. 175.

46 Ibidem, p. 182.

47 Ibidem, p. 182.

48 Usačiovaitė E. Op. cit., p. 63; 65.