Kalbant apie Lietuvos valstybės susidarymo problematiką, reikia atsižvelgti į jos šaltinių pasiskirstymo ir iš to išplaukiančią istoriografijos raidos specifiką, kurią net drįsčiau pavadinti savotiška moksline konjunktūra.
Apie XIII a. Lietuvos visuomeninius santykius daugiausiai pasako vokiečių šaltiniai1. Tačiau vokiečių istoriografija (skyrusi daug dėmesio prūsams ir latviams) mažai domėjosi tiek jais, tiek šio laikotarpio politine Lietuvos istorija2. Lietuvos valstybės atsiradimo istorija pateko į rusų istoriografijos akiratį, bet vokiečių šaltiniai, ypač aktų medžiaga, kaip tik nesuvaidino lemiamo vaidmens. N. Ustrialovas ir jo rusiškosios valstybės genezės koncepcijos plėtotojai (N. Kojalovičius, I. Kostomarovas, I. Beliajevas, P. Batiuškovas, P. Kukolnikas, D. Zubrickis, D. Ilovaiskis), nors ir priėjo iki minties apie lietuvių ir rusų visuomeninių santykių sintezę, vis dėlto apsiribojo deklaracijomis3. Pozityvizmo4 paveikti V. Antonovičius, N. Daškevičius, P. Briancevas, M. Vladimirskis-Budanovas, F. Leontovičius5, šiek tiek ir P. Golubovskis, P. Ivanovas, V. Danilevičius6 šią santykių sintezės koncepciją (su aiškiu rusišku komponentu) išplėtojo, tačiau labiausiai buvo remiamasi rusų šaltiniais. Tai pasakytina net apie tokį objektyvų autorių kaip M. Liubavskis7.
Lenkų istoriografija panaudojo įvairius šaltinius. Tai galbūt nulėmė didžiulis jų kaupimo darbas, atliktas A. Naruszewicziaus8. Lietuvos požiūriu iš pradžių kiek likęs nuošalyje, konceptualiu pradininku tapo J. Lelevelis. Deja, to meto mokslo lygis, nepaisant solidžios šaltinių bazės ir paties J. Lelevelio kovos prieš legendas9, lėmė daug netikslių vertinimų, |
dizainas ir programavimas giriaus