Jo koncepcija buvo utriruota net lenkų nacionalistinės pozityvistinės istoriografijos atžvilgiu. Tačiau joje jau nuo Michalo Bobrzyńskio¹⁹ įsitvirtino lenkų „civilizacinės misijos” Lietuvoje koncepcija. Pagoniškosios Lietuvos atsilikimas, rusų civilizacijos persvara, tragiškas susirėmimas su vokiečių ordinu – iš viso to Lietuvą išgelbėjo Lenkija, atnešusi j Lietuvą Vakarų civilizaciją ir lenkų laisvę. Taigi jau nuo Krevo sutarties Lietuva yra lenkų civilizacijos pakraščiai. Lietuvoje ne tik lietuviai kuria lenkišką civilizaciją, bet ji yra kuriama pačių lenkų Lietuvoje, nes Krėvos sutartis atvėrė didžiulius Rytų Europos plotus lenkų kolonizacijai.

Vis dėlto (kad ir kaip tai būtų keista) lenkų pozityvistinė istoriografija daugiau deklaravo „civilizacinės misijos” koncepciją, o ne bandė konkrečiai istoriškai tirti polonizacijos ir europeizacijos procesus Lietuvoje. Daugiausia rašalo buvo išlieta, siekiant parodyti Lietuvos valstybės priklausomybę nuo Lenkijos ir pagrįsti Krėvos sutarties formulę applicare bei Lietuvos valstybingumo išnykimą po Liublino unijos²⁰. Gal tik Janas Fijalekas²¹ plačiai aptarė bažnytinės organizacijos ir apskritai lenkų dvasininkijos vaidmenį Lietuvos christianizacijos procese XV-XVI a., teigdamas, kad lenkų bažnyčia nešė krikščionybę į Lietuvą, siekdama į krikščioninimo procesą įtraukti lietuvių kalbą.

Tokiame kontekste atskiros Lietuvos istorijos sintezės lenkų istoriografijoje neturėjo prasmės. Jos ir nebuvo rašomos. Išimtys buvo tik kelios ir tos pačios nereikšmingos ir neoriginalios: Konstancijos Skirmunt Lietuvos istorija²², tai tik vadovėlinė įvykių istorija (pasibaigianti iš esmės Liublino unija), paaiškintina vėlyvąja romantine „litvinų” tradicija; Boleslowo Limanowskio, Leono Wasilewskio, Jano Jakubowskio mažos apimties veikalai²³, išsiskiriantys autorių demokratinėmis pažiūromis, iš kurių plaukė palankus požiūris ir į tautinį lietuvių atgimimą, ir į Lietuvos Respublikos susikūrimą. Todėl ir senoji Lietuvos istorija buvo aprašyta atskirai. Kai kas iš šių autorių Lietuvos valstybingumo tradiciją ir Lietuvos lygiateisiškumą įžvelgė net po 1791 m. gegužės 3-osios Konstitucijos (B. Limanowskis, rašydamas apie 1791 m spalį padarytą Konstitucijos papildymą „Zaręczenie wzajemne obojga narodow”), tačiau civilizacinių problemų šie autoriai nesvarstė arba, atrodo, bent jau XVII-XVIII a. Lietuvą laikė lenkų civilizacijos (tiesa, patyrusios nuosmukį) dalimi.