Kvaziperiferinės zonos (tai savotiška branduolio ir periferijos zonų sintezė, kuriai būdinga vidutinė technologijos pažanga, vidutinė karinė galia, vidutinis gyvenimo lygis)³⁰ valstybės užima tarpinę poziciją tarp branduolio ir periferijos zonų valstybių. Šios zonos valstybių taikomų technologijų produktyvumas atsilieka nuo branduolio, tačiau periferijoje jų pramonės prekės gali konkuruoti su branduolio prekėmis, nes yra gerokai pigesnės. Tad kvaziperiferinės zonos valstybės, naudodamos periferijos tiekiamas žaliavas, gamina prastesnės kokybės gaminius arba pusfabrikačius, žemės ūkio produktus. Darbo jėga kvaziperiferijoje yra palyginti pigi ir kvalifikuota. Kvaziperiferinės valstybės turi pakankamai efektyvią administracinę sistemą; ji dažnai būna autoritarinė. Šios zonos valstybės dažniausiai būna nusilpusios buvusios branduolio valstybės arba valstybės, siekiančios branduolio valstybių statuso³¹. Kvaziperiferinės zonos valstybių vaidmuo pasauliniame darbo pasidalijime – mažais kiekiais eksportuoti žaliavą į branduolio valstybes, o produkciją – į periferines.

Trys geoekonominių zonų valstybių kategorijos KPS struktūroje būtinos, kadangi nė viena negalėtų egzistuoti be kitos. Šis kategorijų egzistavimas pagrįstas kova dėl realizavimo rinkų, žaliavų šaltinių, kolonizuoti tinkamų teritorijų monopolistinės kontrolės. Branduolio valstybės, turėdamos gausius kapitalo išteklius, periferinėms valstybėms primeta neekvivalentiškus mainus, siekdamos išgauti pigių žaliavų. Galime teigti, kad branduolio zonos valstybės gyvena iš savo pagamintos produkcijos, kurią realizuoja savo viduje, o jos perteklių – periferinėse valstybėse, kurios gyvena iš žaliavų gavybos ir eksporto. Kvaziperiferinių valstybių vystymąsi užtikrina gatavos produkcijos ir žaliavos eksportavimas nedideliais kiekiais.

Wallersteino KPS išlieka stabili trijų valstybių kategorijų hierarchija, tačiau joje vyksta nuolatinė – branduolio, periferijos ir kvaziperiferijos zonų – valstybių rotacija. Valstybių sistemoje vyksta nuolatinė kova dėl išteklių kontrolės. Šio proceso metu vyksta valstybių persigrupavimas. Išteklių kontrolę lemia pakankamas kapitalo kiekis, tačiau jis migruoja iš vienos geoekonominės zonos į kitą. Šiame kontekste tampa aktualus hegemonijos klausimas. Pasak Wallersteino, hegemonija valstybių sistemoje pasireiškia tuo, kad tarp vadinamųjų branduolio valstybių ribotam laikui iškyla viena ekonomiškai, politiškai, kariškai vyraujanti valstybė³². Tokia hegemoninė valstybė nepanaikina kitų suverenių valstybių. Visagalybė neegzistuoja tarpvalstybinėje sistemoje³³. Wallersteino teigimu, visoje KPS istorijoje iki šių dienų egzistavo trys hegemoninės valstybės: Olandija (1620–1672), Didžioji Britanija (1815–1873), JAV (1945– ?).

2. KPS raida (nuo XVI amžiaus iki XIX amžiaus antrosios pusės) Wallersteino darbuose

2.1. Agrarinis kapitalizmas –
KPS raidos išeities taškas

Wallersteino teigimu, per „užsitęsusį“ XVI a. (jis pasireiškė esminiais pokyčiais – visuotinės

___

29 Žr.: Wallerstein I. The Modern World-System II: Mercantilism and the Consolidation of the European World-Economy 1600–1750. New York: Academic Press, 1980, p. 129–130.

30 Žr.: Wallerstein I. The Modern World-System I: Capitalist Agriculture and the Origins of the European World-Economy in the Sixteenth Century, 1974, p. 349.

31 Žr.: ibidem, p. 179.

32 Wallerstein I. The Three Instance of Hegemony in the History of the Capitalist World-Economy // The Essential Wallerstein. 2000 (253–263), p. 255–257.

33 Žr.: ibidem, p. 255.