Svarbu, ar žmogaus laisvės reiškinys, Lietuvoje žinomas XVI–XVIII a., buvo būdingas ir kitiems kraštams, ar jo negalima palyginti? Vakaruose, kur nebuvo baudžiavos ir asmeninės žmonių nelaisvės, žmonės žemę iš senjoro nuomojo. Vidurio Europoje – Čekija, Vengrija, Lenkija – ir rytiniame Europos pakraštyje (tai vadinamoji Ostmitteleuropa), kur buvo baudžiava, žmonių asmeninė laisvė buvo deformuota. Pavyzdžiui, Lietuvoje nuomos sutartį laisvajam asmeniui primesdavo ponas, į ją įrašydavo net lažą, galiojo dešimties metų senaties terminas (lenk. wolny zamieszkały) ir pan. Čekams, vengrams ir lenkams buvo būdingi tie patys reiškiniai, kartu ir laisvųjų „savanoriškas“ grįžimas į baudžiavą. Rytuose, Rusijoje, net LDK rytiniame regione, laisvųjų žmonių visai nebuvo. Net Lietuvoje jų buvo kur kas mažiau negu Žemaitijoje.

Kai buvo naikinama baudžiava Rusijos imperijoje, lietuvių bajorai pasiūlė jiems jau žinomą variantą – asmens laisvė, žemės nuoma, o paskui žemės išpirkimas rinkos kaina. Rusijos valdžia veikė pagal savąjį variantą – asmens laisvė, privalomas žemės išpirkimas valstybės nustatyta kaina, išdėstytas penkiasdešimčiai metų. Šis variantas ir buvo realizuotas Lietuvoje, valstybei pasisavinus išperkamuosius mokesčius kontribucijų ir kitais būdais.

Antra, lenkų ir lietuvių unija buvo unikalus reiškinys Europoje. Ji gyvavo net 400 metų. Šiai temai skirta mano monografija „Lietuvos ir Lenkijos unija“, 2000 m. Unijos istorijoje 1956 m. buvo paskelbtas naujas valstybinis darinys – Rzeczpospolita Obojga Narodów – Abiejų Tautų Respublika. Aukščiausios valstybinės institucijos – karalius ir seimas – tapo bendri visai valstybei. Dėl to daugelis istorikų iki pat šių dienų Respubliką vadina unitarine valstybe, kurioje reiškėsi tik sritinis Lietuvos partikuliarizmas ir retkarčiais pasitaikydavo atskirų asmenų separatizmo. Kiti istorikai ir po 1569 m. įžiūrėjo Lenkijos ir Lietuvos federaciją, kurioje reiškėsi ir Lietuvos valstybinis partikuliarizmas. Šiandien gausėja „federalistų“ būrys. Pas mus tezę apie federaciją pagrindė Adolfas Šapoka. Jis surinko iki tol turėtus argumentus dėl to, kad LDK išliko iki 1795 m. tačiau svarbu ne vien konstatuoti faktus apie atskirą LDK teritoriją su sienomis, valstybines institucijas, tarp jų ir ministerijas, tolygius Lenkijos ir Lietuvos teisę bei teismus. Reikia studijų ir apie tų institucijų funkcionavimą. Dabar jau yra padaryta kur kas daugiau. Turiu mintyje A. Tylos studiją apie LDK finansus,
J. Rachubos – apie pavietų administracijos personalijas (po J. Volfo studijos apie senatorių ir dignitorių pareigybes ir personalijas). V. Raudeliūnas yra pateikęs naujų žinių apie Lietuvos Tribunolą ir kt., bet visa tai tik didelio darbo pradžia.

Esu peržiūrėjęs LDK seimelių instrukcijas pasiuntiniams į Seimą ir rašęs, kad XVII–XVIII a. Lietuvos bajorai uniją laikė šventu dalyku ir nėra net užuominos apie jos nutraukimą. Kita vertus, jie lenkus vadino „koroniaźais“ – svetimtaučiais ir indigenato teise gynėsi nuo jų invazijos į Lietuvą. Veikė juos ne vien senos Lietuvos valstybingumo tradicijos. Lietuvos bajorai neįsileido lenkų, neturinčių Lietuvoje dvaro ar dvarų, į valstybines institucijas. Seimeliuose buvo teigta, kad tokiu atveju svetimšaliai lenkai mus valdys, teis ir net paprašys mus prijungti prie Lenkijos (kaip atsitiko 1569 m. su Palenke). Tai buvo ne tautiniai, o luominiai motyvai, kurie ir padėjo Lietuvai išlikti iki 1795 m. Lenkų istorikai respektavo į mano teiginius ir Torūnėje išleido mano knygą „Unia Plsko – Litewska“, 2004 m.