Keturioliktoje dalyje apibūdinamas idealizmas ir oportunizmas, teigiami ir neigiami sprendimai; sprendimo aplinkybės: tikslai, išorinės aplinkybės; ribojantis veiksnys; strateginis veiksnys.

Penkioliktoje dalyje aptariamos vadovavimo funkcijos: susižinojimas, tikslų parinkimas ir jų apibūdinimas; organizacijos schema; personalas; tikslų ir uždavinių formulavimas.

Šešioliktoje dalyje supažindinama su vadovavimo metodais ir atsakomybe; organizacijos tikslų svarba; moraliniais individo elgesio veiksniais; kūrybingumu kaip vadovavimo savybe.

Septynioliktoje dalyje aptariami įvairių organizacijų tipai. Apibūdinama hierarchinė organizacija, hierarchinė organizacija su štabu, štabo funkcijos, funkcinė organizacija.

Aštuonioliktoje dalyje supažindinama su organizacinėmis pareigomis pagal H. Fayolo sistemą.

Devynioliktoje dalyje aptariami pagrindiniai administravimo dėsniai: V. Greičiūno apimties ribotumo dėsnis; situacijos įstatymo dėsnis; išimties dėsnis.

Paskutinėje, dvidešimtoje, programos dalyje aptariama: personalo administravimas; personalo skyrių įmonėje veikla; komplektavimas; mokymas, avansavimas; darbo aprašymas; darbo eigos vaizdavimas.

Šios vadybinės disciplinos įtraukimas į Administravimo kursų programą rodo, kad Lietuvoje buvo siekiama reformuoti griežtai centralizuotą valstybės įstaigų administravimą, suteikiant daugiau savarankiškumo įvairių grandžių administratoriams. Buvo siekiama, kad įvairūs dokumentai organizacijoje „neitų per instancijas“, o būtų perduodami tiesiogiai kam priklauso. Taigi linijinę (hierarchinę) Lietuvos administracinio valdymo sistemą siekta apriboti funkcine valdymo sistema, t. y. įvesti mišrią funkcinę–linijinę organizacijų valdymo sistemą, turinčią aiškią funkcinės sistemos persvarą.

Per paskutinius penkerius šešerius tarpukario nepriklausomybės metus Lietuvoje buvo labai rūpinamasi personalo atranka, stengtasi pakeisti protekcinę skyrimo į pareigas praktiką naujais, iš Vakarų ateinančiais personalo atrankos modeliais32. Tačiau ši dr. P. Lesauskio sukurta „Administracinės organizacijos“ mokomoji programa buvo gana konservatyvi, joje neatskirti įmonės ir viešosios įstaigos administravimo ypatumai, akcentuojamas autoriteto organizacijoje vaidmuo (tai būdinga ir tuometinėms Vakarų administravimo teoretikų ir praktikų idėjoms apie viešąjį valdymą). Šioje programoje buvo remiamasi tuometiniais vadybos mokslo autoritetais. Joje galima įžvelgti modernių pradų: septynioliktame skirsnyje rašoma apie funkcinę organizaciją, kurioje vadovas skatina pavaldinių iniciatyvą, o ne duoda priverstinius nurodymus. Dr. P. Lesauskio „Administracinės organizacijos“ kurso programa sudaryta remiantis jo straipsniais ir paskaitų konspektais, parašytais 1938–1940 metais. Šie straipsniai publikuoti knygoje „Vadyba Lietuvoje 1918–1940 m.“33. Pavyzdžiui, JAV jau 1937 m. Bronlowo komitetas (skirtas JAV valdymui pagerinti), į kurį įėjo tokie viešojo administravimo autoritetai kaip L. Gulickas, viešųjų įstaigų valdymą jau atskyrė nuo įmonių valdymo. Tarpukario Lietuvoje organizacijų teorijos aspektu vadybinės disciplinos dar buvo „embrioninės“ stadijos.

„Savivaldybių administravimo“ programoje, sudarytoje dr. P. Barkausko, buvo nagrinėjama savivaldybių veikla socialiniu, ekonominiu ir teisiniu aspektais34. Ši programa buvo sudaryta iš šešių stambių skyrių. Pirmame skyriuje aptariama savivaldybių reikšmė valstybei, centralizacijos ir decentralizacijos problemos, savivaldybių suskirstymas į kategorijas.

32 Valašinas A. Sistema ar žmonės? // Naujoji Romuva. 1938, Nr. 27–28, p. 389–390.

33 Vadyba Lietuvoje 1918–1940 m. Vilnius, 1991, p. 35–155.

34 Socialinių ir politinių mokslų instituto administracijos kursų programos // LCVA. F. 391, ap. 4, b. 1625, l. 34–35.