R. Vėbros lietuvių Atgimimo tyrinėjimuose "tautos" samprata glaudžiai susijusi su istoriko metodologinėmis pozicijomis ir iš esmės veikta pasirinkto požiūrio. "Tauta" suprantama daugiau kaip etnokultūrinis ir socialinis fenomenas. XIX a. lietuvių visuomenė analizuojama konstruojant etnosocialinės bendrijos modelį, aprašant jos kokybinius pokyčius, vykusius per visą I lietuvių Atgimimo epochą. Pagaliau R. Vėbra nuo monistinės istorijos sampratos pereina prie pažangaus evoliucinio daugialypio istorijos proceso.

3. Egidijaus Aleksandravičiaus tyrinėjimų problematika - Atgimimas XIX amžiuje. Jo esmė - liaudies virtimas istorine tauta, istorijos subjektu arba individo, kaip sąmoningos būtybės, iškilimas anoniminio natūralistinio sociumo stichijoje. "Atgimimo" terminas rodo procesus, vykusius XVIII a. II pusėje-XIX a. Vidurio ir Rytų Europoje, t. y. dviejų ekonominių struktūrų sandūra, savita liberalizmo, socializmo ir nacionalizmo idėjų transformacija paplitimas ir pasekmės, kultūros demokratizacijos tendencija, nacionalinės savimonės pabudimas. Tokia daugialypė Atgimimo proceso samprata sąlygojo tyrinėjimų krypties pasirinkimą. E. Aleksandravičiaus habilituoto daktaro darbo tema - "Lietuvių Atgimimo kultūra (XIX a. vidurys)" (4). Dėmesio centre - XIX a. lietuvių kultūra, o tiksliau kultūros istorija. Autoriaus tikslas - XIX a. lietuvių kultūros istorijos sintetinis vaizdas, o artimiausias uždavinys - analitinė kultūros istorija. Kultūros istoriko lietuvių Atgimimo kultūros koncepcija remiasi įvairių vienos tautos kultūrų (subkultūrų) - bajoriškos ir valstietiškos - sąveikos ir sintezės idėja. Kitaip tariant, remiasi homogeniškos lietuvių kultūros modeliu. Manau, kad E. Aleksandravičiaus "Atgimimo" ir "lietuvių Atgimimo kultūros" terminų atskyrimas yra teoriškai pagrįstas ir iki tam tikros ribos kūrybiškai vaisingas. Tai implikuoja konkrečius tyrinėjimo objektus, išplečia empirinės medžiagos, jos grupių lauką, atveria naujas faktų interpretavimo galimybes ir tyrinėjimo krypčių alternatyvas. O svarbiausia tai, kad E. Aleksandravičiaus darbuose išryškėja mintis, kai kultūra yra autonomiška kultūros vertybių, reikšmių sfera ir pagrįstai gali būti savarankiškas tyrinėjimų objektas. Autorius habilituoto daktaro darbo tezėse užsimena apie Atgimimo kultūros istoriografijos metodologinių paieškų stadiją, poreikį atsiriboti nuo etnocentriško požiūrio į Atgimimo kultūrą. Todėl E. Aleksandravičius, bene vienas pirmųjų istorikų Lietuvoje, natūraliojo determinizmo logikos ir empirinės istoriografijos dominavimo atmosferoje prabyla apie autonomišką kultūros sferą ir ėmėsi sistemingesnio XIX a. lietuvių kultūros istorijos tyrinėjimo.

Istoriko ir kultūros istoriko E. Aleksandravičiaus lietuvių Atgimimo kultūros tyrinėjimuose svarbūs 3 momentai.