Lyginant marksistines ir I. Wallersteino sampratas, KPS aiškinimas pajėgesnis atskleisti atskirų šalių praeitį ne iš ribotos vietinės perspektyvos, o kaip reiškinį, adekvačiai suprantamą tik tam tikroje platesnėje visumoje. Antra vertus, šio straipsnio problemai nagrinėti reikia tokios analizės prieigos, kuri tiriamąjį objektą (šiuo atveju – Vidurio ir Rytų Europos socialinę ekonominę santvarką) susietų ne tik su jo lokaliu, bet ir su pasauliniu kontekstu bei leistų išvengti besąlygiško pritarimo vienam ar kitam kontekstui (pvz., I. Wallersteino KPS prieiga preferuoja pasaulinį81, o marksistinė metodologija – lokalų kontekstą)82. Todėl siekiant kiek galima objektyviau rekonstruoti XVI–XVIII a. Vidurio ir Rytų Europos socialinę ekonominę tikrovę, būtina tokia tyrimo prieiga, kuri pasižymi lokalaus ir pasaulinio kontekstų sinteze.

Tarp I. Wallersteino ir marksistinės pozicijų esama daug sąlyčio taškų. Šios skirtingos stovyklos pažymi, kad antroji baudžiavos laida nuo XVI a. Vidurio ir Rytų Europoje nulėmė šio regiono specifinę raidą (palyginti su Vakarų Europa), o iš to išplaukė, kad antrosios baudžiavos laidos teritorijos tapo Vakarų Europos ekonominio ir visuomeninio gyvenimo periferija. Be to, iš pateiktos analizės paaiškėjo, kodėl marksistinė istoriografija antrąją baudžiavos laidą įvardija kaip refeodalizacijos procesą. Prie tokios išvados buvo prieita dėl šios istoriografijos metodologijos, kuri analizės vienetu laikė atskirą šalį ar net atskirą vietovę – kaimą, dvarą, žemdirbio ūkį, – abstrahuodamasi nuo platesnio konteksto. Panašiai daro ir K. Marxas „Kapitale“, kuriame analizės vienetas yra idealizuota nacionalinė kapitalistinė ekonomika ar net atskira kapitalistinė įmonė. I. Wallersteino KPS teorija

---

 78 Plačiau apie K. Marxo kapitalizmo genezę žr. jo paties. Kapitalas. Politinės ekonomijos kritika. Vilnius, 1957, t. 1, p. 638–678. Žr. taip pat Holton R. J. Marxist Theories of Social Change and the Transition from Feudalism to Capitalism // Theory and Society. 1981, Nov., vol. 10, no 6, p. 833–867.

 79 Formuluodamas savo kapitalizmo sampratą, I. Wallersteinas nesutinka, kad kapitalizmas remiasi vien tik laisvos darbo jėgos išnaudojimu. Kapitalizme egzistuoja laisvo ir nelaisvo darbo išnaudojimo derinys kaip būtina jo sąlyga. Teoretiko teigimu, nesvarbu, koks darbo kontrolės metodas valstybėje egzistuoja, svarbiausia, kad produkcija būtų gaminama pasaulinei rinkai. Darbo kontrolės metodas yra nulemtas hierarchinio pasaulinio darbo pasidalijimo. Žr. Wallerstein I. The Modern World–System I: Capitalist Agriculture and the Origins of the European World–Economy in the Sixteenth Century. New York: Academic Press, 1974, p. 126–127. Žr. taip pat jo paties From Feudalism to Capitalism: Transition or Trasitions? // Social Forces. 1976, Dec., vol. 55, no 2, p. 273–283.

 80 Anot sociologo Lawrence’o A. Scaffo, jau G. F. Knappas įtikinėjo, kad kapitalistinė įmonė – nesvarbu, agrarinio ar pramoninio kapitalizmo sąlygomis (pasižyminti pelno kaupimu verslininkų rankose ir prekių gamyba rinkai) – suderinama ir su „laisvu“ darbu, ir su įvairiomis „nelaisvo“ darbo formomis (pvz., priverstiniu darbu, baudžiavine priklausomybe). Deja, Scaffo teigimu, Wallersteino ir jo sekėjai nepripažino Knappo nuopelnų. Žr. Scaff L. A. Veržiantis iš geležinio narvo. Max Weber ir moderniosios sociologijos atsiradimas, p. 53–54.

 81 Tokia, I. Wallersteino pasirinkta tyrimo strategija neišvengiamai susiduria su nuostoliais, t. y. „gylis“ aukojamas „pločiui“.

 82 Svarbu pažymėti, kad straipsnyje tiek marksistinė, tiek KPS prieigos nėra universalios, bet vertinamos kaip tyrimo išeities pozicijos. Apie metodologiją, suprantamą kaip euristinių taisyklių tarpusavio derinimą, t. y. struktūros, kuri praplečia mūsų žinojimą, kūrimą, plačiau žr. Petrie H. G. The Strategy Sense of ‘Methodology’ // Philosophy of Science. 1968, Sep., vol. 35, no 3,
p. 248–257.