dinasi, anot J. Topolskio, J. Jurginio, W. Hejnoszo, Z. Janelio, A. Kahano, reikia išskirti Vidurio ir Rytų Europos arealo vakarinį pakraštį, pirmiausia Rytų Vokietijos teritoriją, kur iš tiesų galima kalbėti apie baudžiavinių santykių sustiprėjimo antrąjį etapą ir vadinti šį procesą antrąja baudžiavos laida, o visą likusį arealą (kur baudžiavos įsigalėjimas buvo pirminis) – natūralia feodalinių santykių raidos tąsa.

Kita vertus, pastarųjų autorių teigimu, šį procesą laikyti antrąja baudžiavos laida galima tik sąlygiškai, plačiąja prasme, žinant, kad nepriklausomai nuo to, kelinta tai buvo baudžiavos laida (pirmoji ar antroji) viename ar kitame krašte, Vidurio ir Rytų Europoje nuo XV a. pabaigos vyko iš esmės vientisa socialinė ekonominė raida. Būdingiausi naujų agrarinių santykių bruožai – baudžiavinio valstiečių išnaudojimo stiprėjimas bei lažinio palivarkinio ūkio klostymasis ir plėtojimasis. Skirtumą sudarė tik tai, kad baudžiavos įsigalėjimas ir valstiečių išnaudojimo stiprinimas buvo visuotinis regiono reiškinys, o lažinis palivarkinis ūkis išsiplėtojo nevienodai. Klaustina: kokios lažinio palivarkinio ūkio stambėjimo priežastys?

F. Engelsas, ieškodamas šių priežasčių teritorijose į rytus nuo Elbės, lemiama priežastimi įvardijo didėjantį feodalų pinigų poreikį XV a., atsiradusį dėl padidėjusio vartojimo. Teritorijose į rytus nuo Elbės buvo nedaug gyventojų, bet daug dirvonuojančių žemių. Kita vertus, šių dirvonų suarimas, žemdirbystės plėtimas, naujų duoklę mokančių kaimų kūrimas šiame regione feodaliniam žemvaldžiui buvo patikimiausias būdas praturtėti. F. Engelso teigimu, stambių dvarų žemės dirbimas feodalinio žemvaldžio lėšomis, panaudojant lažinį baudžiavinių valstiečių darbą, ilgainiui virto pajamų šaltiniu, kuris turėjo atlyginti bajorams nuostolius, susidariusius dėl to, kad liovėsi savo amžių jau atgyvenęs riterių plėšikavimas43.

Šiam požiūriui artimos yra W. Kulos44 bei
M. Malowisto45 pozicijos. Jie sureikšmino naujos Europos ūkio konjunktūros padiktuotas sąlygas bei bajorijos įsigalėjimą Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, ir visa tai laikė svarbiausiomis lažinio palivarkinio ūkio plėtojimosi priežastimis.

Sutikus su tokia antrosios baudžiavos laidos reiškinio interpretacija bei jo genezės aiškinimu kyla klausimas, kodėl bajorija įsigalėjo valstybiniame gyvenime būtent Vidurio ir Rytų Europos kraštuose tuo metu, kai Vakarų Europoje stiprėjo absoliutizmas? Istoriko marksisto
B. Zientaros nuomone, istorikai klaidingai atsako į šį klausimą arba visiškai jį nutyli dėl to, kad ieško atsakymo iš metodologiškai neteisingų pozicijų, socialinius ekonominius santykius bei jų pokyčius aiškindami visuomeniniais politiniais santykiais, o ne priešingai. Todėl, anot
B. Zientaros, visiškai nepagrįsta nuomonė, esą absoliutinė monarchija atstovavo valstiečių luomo interesams ir gynė juos nuo feodalų pretenzijų, dėl to Vakarų Europos šalyse, kur įsiviešpatavo absoliutinė monarchija, lažinis palivarkinis ūkis neišsiplėtojo46. B. Zientara nurodo, kad antrąją baudžiavos laidą sąlygojo klasinių jėgų santykis, susiklostęs valstybėse, esančiose į rytus nuo Elbės. Šį santykį, pavertusį bajoriją viešpataujančiu luomu ir leidusį jai maksimaliai sustiprinti baudžiavinį valstiečių išnaudojimą, lėmė miestų ir miestiečių luomo (valstiečių sąjungininko antifeodalinėje kovoje) silpnumas Vidurio ir Rytų Europos kraštuose. O bajorijai

---

43 Engelsas F. Valstiečių karas Vokietijoje, p. 132–133.

44 Kula W. Ksztaltowanie się kapitalizmu w Polsce. Warszawa, 1955, s. 97; jo paties. Teorija ekonomiczna ustroju feudalnego. Warszava, 1962, s. 51; jo paties. Rozwoj gospodarczy Poski XVI–XVIII w. Warszawa, 1993, s. 93.

45 Małowist M. The Problem of the Inequality of Economic Development in Europe in the Later Middle Ages, p. 27.

 46 Zientara B. Z zagadanień tzw. „wtórnego poddaństwa“ w Europie środkowej, s. 39–44.