Nustačius, kad Kęstučio žygių aprašymas yra vėlesnis intarpas, išryškėja tai, jog pirmajame epizode aprašytą Kęstučio patekimą į nelaisvę nuo antrojo mėginimo jį paimti į nelaisvę skiria mažiausiai tiek laiko, kiek Kęstutis praleido Marienburge. Laiko tarpas nuo Kęstučio pabėgimo iš Marienburgo iki „karštos“ Ragainės komtūro žinios tegalėjęs būti keletas dienų. Susidaro įspūdis, jog antrajame epizode pasakojama apie tai, kaip Rastenburgo riteriai gaudė bėglį Kęstutį. Ar galima tai įrodyti? Pamėginkime.

Norint tai įrodyti reikia pateikti savą įvykių interpretavimo versiją. Akivaizdu, kad mano interpretavimo strategija skirsis nuo kitų istorikų, iki šiol rašiusių šiuo klausimu. Viena iš mano argumentavimo prielaidų yra įsitikinimas, kad viduramžių kronikininkai apskritai ir Vygandas Marburgietis konkrečiai nebuvo fantazuotojai, nebūtų dalykų išsigalvojimas nebuvo jų pagrindinė savybė, ypač kalbant apie įvykius, kurių amžininkai jie buvo. Todėl iš esmės negaliu sutikti su A. Janulaičiu, teigusiu, kad Vygandui Senoji didžiųjų magistrų kronika pateikė apmatą, kurį jis išplėtojo remdamasis pasakojimais ir paaiškinimais, paimtais iš savo galvos21. Neįtikėtina, kad kronikininkas, Vokiečių ordino heroldas, kreipęs ypatingą dėmesį į karinius dalykus, juos tiksliai aprašinėjęs, vaizduodamas Kęstučio nelaisvę būtų padaręs išimtį ir leidęsis nešamas fantazijos. Vygandas sukinėjosi Marienburge, bendravo su riteriais, todėl ir jo žinių gausumą apie Kęstučio patekimą į nelaisvę esu linkęs laikyti jo gero informuotumo rodikliu. Ši pikantiška istorija heroldui ir jo riterių auditorijai turėjo skambėti kaip nuostabus riteriškas atsitikimas, vertas amžino atminimo. Neatsitiktinai Kęstučio nelaisvės ir pabėgimo iš Marienburgo peripetijos geriausiai atsiskleidžia įvykiuose, kuriuose dalyvavo vokiečių riteriai, potencialūs Vygando Marburgiečio informatoriai. Kiti įvykiai nusakomi lakoniškai: nuvyko į Mozūriją pas seserį, grįžo į Lietuvą ir pan.

Padarius šias tekstologines pastabas galima pereiti prie Kęstučio patekimo į nelaisvę ir jo pasprukimo peripetijų nagrinėjimo. Pasakojimas apie Kęstučio nelaisvę kupinas keistų dalykų, kurie verčia klausti, kokiomis sąlygomis jis buvo laikomas. Atgabentas į Marienburgą Kęstutis buvo uždarytas kameroje, kurią dieną saugodavo du riteriai, o naktį jis likdavo vienas. Kaip savo beletrizuotoje studijos dalyje pažymėjo A. Janulaitis, tai visai suprantama, nes naktį „pilis uždaryta, apsiausta aplinkui“22. A. Kučinskas dar labiau patikslina, kad „visur uždarinėdavo pilies vartus ir perėjimus“23. Tačiau jeigu pilis naktį uždaryta, tai kaip sprunkantis Kęstutis iš jos išjojo ir dar pasisveikino su pakeliui sutiktu Vokiečių ordino riteriu? Istorikai tokių ir panašių (paprastų) klausimų nekelia. Kodėl? Galbūt pasakojimo lengvumą jie tapatina su paties pabėgimo lengvumu, o gal jiems Kęstučio pabėgimas atrodė beveik stebuklas, koks jis tikrai galėjo atrodyti kai kuriems viduramžių kronikininkams?

Prieš pradedant ryškinti Kęstučio pabėgimo aplinkybes, pravartu nustatyti abiejuose minėtuose epizoduose aprašomų įvykių eiliškumą. Kaip jau minėta, Kęstutis pateko į nelaisvę kovo mėnesį, o lapkritį paspruko. Įvykiai po Kęstučio pasprukimo iš Marienburgo Vygando Marburgiečio kronikoje aprašomi tokia seka:

1. Kęstutis pasislepia pelkėje prie Lybštato;

2. Perbridęs Dreventos upę skubiai nukanka į Mazoviją pas savo seserį;

3. Po kurio laiko iš Mazovijos grįžta į Lietuvą;

4. Su juo buvo lietuvių pasiuntiniai, Marienburge apsilankę antrą kartą, kurie jį pasitinka

________________________________________________

21 Janulaitis A. Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai, p. 49.

22 Ten pat, p. 47.

23 Kučinskas A. Kęstutis, p. 63.