ras su savo vyrais, t. y. genties žmonėmis, apsikrikštija. Tai atlieka šv. Brunonas, Zebedeno akimis žiūrint – svetimšalis ir svetimos religijos propaguotojas, savotiškas piktųjų jėgų atsiųstas žynys⁵⁶. Jis, Brunonas, magiškais veiksmais ir ritualais (kaip kitaip galėjo pasirodyti pagonims krikšto sakramento apeigos?) suteršė Netimero ir jo žmonių sielas, privertė atsisakyti protėvių tikėjimo. Dar blogiau: svetimšalio ritualų paveiktas Netimeras nužudo savo brolį, taigi jau ir pats Netimeras yra ant savo pražūties krašto. Zebedenas dar turįs galimybę pasukti laiką atgal ir išgelbėti nuo menamų kerų Netimerą ir jo žmones. Tam tikslui įgyvendinti lieka vienintelė logiškai pagrįsta priemonė – nužudyti patį Brunoną, kaip visa ko kaltininką, manant, kad po svetimšalio mirties viskas grįš į savo senąsias vėžes. Kad tokia motyvacija yra galima, rodo vėlesni įvykiai, užfiksuoti įvairiose kronikose. Henrikas Latvis aprašo lyvių (tiesa, finougrų) elgesį po krikšto: […] Atsimetusieji lyviai […], apsilieja Dauguvos upės vandeniu sakydami: „Čia mes krikšto vandenį ir pačią krikščionybę nuplauname upės vandeniu ir, nusimetę nuo savęs priimtą tikėjimą, siunčiame jį su grįžtančiais saksais atgal […]“⁵⁷.

Taigi lyviai tariasi nusikratą krikščionybės – nusiplaudami krikšto vandenį. Pašalindamas Brunoną, Zebedenas manosi sugrąžinąs iki tol buvusią pasaulėžiūrą, nes to, kas ją pakeitė, jau nelieka. Pagaliau nužudydamas Brunoną jis parodo, kad pagoniškieji dievai dar nėra iki galo nugalėti, o krikščionių Dievas nėra toks jau galingas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk jis nesugebėjo apsaugoti misionieriaus nuo mirties, nors vieną kartą ir apsaugojo (kai Brunonas ėjo per ugnį). Pagaliau tai galbūt turėjo tapti pamoka pačiam Netimerui, kaip įtikėjusiam klaidingais ritualais.

Religiniai motyvai galėjo suvaidinti ne mažesnį vaidmenį nei profaniniai. Bet tiek vienu, tiek kitu atveju būtent Brunonas tampa savotišku atpirkimo ožiu. Skirdami tokį dėmesį šv. Brunono Kverfurtiečio mirties motyvams tenorėjome pasakyti, jog ne visada pirmųjų misionierių žūtį galima aiškinti sakralinių motyvų kontekste. Ko gero, visos pirmiau minėtos motyvų grupės nėra išskirtinos, o atskirti, kuri grupė mažiau ar daugiau prisidėjo prie misionierių žūties, yra išties sudėtinga. Tik gerai suvokę misionierių tikslus ir jų atstovaujamą pasaulėžiūrą ir pagonių religiją bei mitologiją galime nusakyti šiokius tokius konfliktinės situacijos kontūrus. Bet, kaip ir šv. Vaitiekaus atveju, kalbėti apie misionierių paaukojimo galimybę negalime.

Nuo kraujo keršto papročio prie žmonių aukojimo?

E. Usačiovaitės padaryta išvada, esą šv. Adalbertas-Vaitiekus buvo paaukotas pagonių dievams, nepaaiškina dar vieno svarbaus niuanso. Turime galvoje esą paaukoto misionieriaus ir apskritai aukojamų žmonių baltų papročiuose santykį. Galime sutikti su autorės padaryta išvada (kuri, beje, nėra nauja), jog baltai iš tiesų propagavo ir vykdė žmonių aukojimus⁵⁸. Šaltiniuose yra išlikę daugybė nuorodų arba užuo-

___

56 Plg. šv. Vaitiekų: jis taip pat buvo suvokiamas kaip svetimšalis žynys, prūsų atžvilgiu turintis piktų kėslų. Apie tai žr.: Beresnevičius G. Šventasis Vaitiekus Prūsijoje..., p. 20–23.

57 BRMŠ, t. I, p. 285.

58 Usačiovaitė E. Op. cit., p. 77–78.