rininkų, keletas ministrų, profesorių ir kitų žymių visuomenės žmonių“24. Iš viso buvo išleisti 3 informaciniai pranešimai. Daug dėmesio buvo skirta spaudai informuoti. Į suvažiavimą buvo pakviesti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio korespondentai. Bendradarbiauti su spauda buvo patikėta Vytautui Bičiūnui. Suvažiavimui paruošti Organizacinis komitetas surengė 20 posėdžių ir apsvarstė apie 50 klausimų25.

Pirminiuose Organizacinio komiteto planuose suvažiavimas buvo numatytas gegužės ar birželio pradžioje, tačiau norint suteikti jam daugiau iškilmingumo ir įtraukti į bendrus Tautos šventės renginius, jo data buvo paskirta rugsėjo 7–8-ą dienomis. O dalyvių registracija prasidėjo rugsėjo 6 dieną 16 val. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Ten buvo išdalyta suvažiavimo programa ir prisegti trispalviai – žali, balti, raudoni (ano meto tautinės vėliavos spalvų) kaspinėliai. Registracija buvo tęsiama ir ankstų rugsėjo 7 dienos rytą, o 9 val. visi suvažiavimo dalyviai pradėjo rikiuotis iškilmingai eisenai. Visoms eisenoms ir rikiuotėms vadovavo brg. gen. Vincas Vitkauskas. Dalyviai susirikiavo po 4 eilėje, o eiseną sudarė muziejaus orkestras, tautinių dalių vėliavos, generolai, Petrogrado centrinis lietuvių karių komitetas ir Smolensko pulkų steigimo komisija, atskirasis Vitebsko batalionas, atskirasis Smolensko batalionas, atskirasis Rovno batalionas, Vytauto Didžiojo Sibiro batalionas, Valko kavalerijos eskadronas, Ungėnų 226 lauko ligoninė ir komitetų, suvažiavimų dalyviai bei sąjungos nariai, nebuvę jokiose dalyse. Eisenoje dalyvavo keturios vėliavos: Vytauto Didžiojo Sibiro bataliono, dvi Vitebsko bataliono ir XII rusų armijos karių sąjungos. Visos šios vėliavos buvo saugomos Karo muziejuje. Į eisenos dalyvius kreipėsi muziejaus viršininkas brg. gen. Vladas Nagevičius, taip pat šio sąjūdžio dalyvis. Savo kalboje jis pažymėjo didelę tautinio sąjūdžio Rusijoje reikšmę Lietuvos nepriklausomybei ir prisiminė kaip „[...] sąjūdžio dalyviai Petrapilio lietuvių seime išvaikė „zuikius“, kuriems buvo baisus nepriklausomos Lietuvos vardas“26. Karo muziejaus viršininkas pabrėžė, kad tos vėliavos, kurios dabar plazda eisenos priekyje, niekada iki tol nebuvo išneštos iš muziejaus, o tokią iškilmingą dieną jos buvo duotos tiems, kurie sunkią valandą svetimoje žemėje ruošėsi ginti Lietuvos nepriklausomybę. Taip pat buvo perskaityti šių vėliavų steigimo dokumentai, kurie taip pat buvo saugomi muziejuje. Po brg. gen. V. Nagevičiaus kalbos vis eisena pajudėjo į arkikatedrą baziliką. Visą kelią eisenos dalyviai „Kauno visuomenės buvo sutikti ovacijomis“27.

Šv. Mišios prasidėjo 10 val. Jas laikė buvęs IV armijos kapelionas, sąjūdžio dalyvis kun. prof. Juozapas Meškauskas. Pamokslą pasakė taip pat dalyvavęs organizuojant tautines dalis kun. Konstantinas Šleinius. Jis pažymėjo, kad „Tie sąjūdžiai mums yra itin reikšmingi, nes jų metu rusų dalyse susiformavo pats mūsų narsios kariuomenės branduolys“28. Kun. K. Šleinius savo pamoksle prisiminė ir žuvusius karius, kurie nesulaukė šio gražaus minėjimo ir pakvietė visus sukalbėti už juos maldą. Dar prieš pamaldas buvo pagerbti žuvę Vytauto Didžiojo Sibiro bataliono kariai, kuriems paminklinė lenta su jų pavardėmis 1924 m. buvo įrengta Vytauto bažnyčioje. Ten buvo padėtas sidabrinis vainikas. Po pamaldų visi sugrįžo į Karo muziejaus sodelį ir išsi

---

24 Pranešimas Nr. 1. Ten pat, l. 86–87.

25 V. B-nas // Karys. 1937, rugsėjo 9–16, Nr. 37-38.

26 Ten pat.

27 Atsiliepimas apie suvažiavimą // LCVA. F. 1446, ap. 1, b. 1, l. 101.

28 Ten pat.