Lietuvą tepasiekdavo šių diskusijų aidai, kurie didesnio poveikio vargiai ar padarė. Apskritai galime konstatuoti faktą, jog krikščioniškoji pasaulėžiūra, bent kiek dominusi to meto Lietuvos istorikus, buvo įspraudžiama į aktualesnius XIII–XIV amžius, t. y. Kryžiaus žygių epochą⁴, retkarčiais darant nedidelius ekskursus ir į ankstesnius, dažniausiai į krikščionybės priešaušrio ar vėlyvosios antikos laikus⁵. Tokią padėtį lėmė ne tik tai, kad Lietuvoje nebuvo visuotinės istorijos tyrinėtojų, bet ir tai, jog pačios Lietuvos istorijos chronologijos ribos geriausiu atveju būdavo brėžiamos nuo XII a. Iki šio laikotarpio karaliavo (faktiškai ir dabar tebekaraliauja) archeologija. Tiesa, istorikai atsigręždavo į ankstesnius laikus dažniausiai tuomet, kai spręsdavo politinio pobūdžio problemas – pirmiausia Lietuvos valstybės susidarymo genezę (jos sudedamosios dalys buvo prekybos, pirmųjų miestų atsiradimo, visuomeninių struktūrų klausimai).

Tik ne taip jau seniai, remiantis hagiografiniais šaltiniais, pavyko pagrįsti 1009 metų konceptualumą istoriografijoje⁶. Šiame kontekste buvo apibūdinta ir renovatio imperii Romani koncepcija, tiesa, daugiausia apsiribojant politine šios koncepcijos išraiška⁷. Nors krikščioniškoji pasaulėžiūra čia nėra aptariama (ne tokie buvo autorių tikslai), vis gi buvo konstatuota, jog ši koncepcija pritarė (ir faktiškai skatino) tuo metu vykdomoms taikioms misijoms, tiesa, nesiimant nagrinėti taikių ir karinių misijų apibrėžimus. Dėl šios priežasties faktiškai taip ir nebuvo iki galo išryškintos taikiosios misijos ir jų teikiamos galimybės.

Ši problema lieka gana aktuali ir dabar, nors dar Hansas Dietrichas Kahlis pabandė nustatyti prievartinių misijų raišką compellere intrare kontekste⁸. Atrodo, šio autoriaus teiginiai nerado teigiamo atgarsio lietuviškoje istoriografijoje, nes iki šiol vis dar manoma, kad prievartinės misijos prasidėjo jau Karolingų epochoje.

Taigi šiame nedideliame, sakytume, apžvalginio pobūdžio straipsnelyje tepabandysime nusakyti krikščioniškosios pasaulėžiūros vietą renovatio imperii Romani koncepcijoje, o per tai – taikių misijų raišką, iš anksto perspėdami, jog susiduriame su dualistine krikščioniškosios pasaulėžiūros sąranga, atsispindinčia ankstyvųjų viduramžių kultūrinėje plotmėje. Sakydami „dualistinė sąranga“ turime omenyje ne ankstyvųjų viduramžių socialinę ar kokią nors struktūrinę terpę (čia veikiau reikėtų šnekėti apie triadą), bet patogumo dėlei struktūriškai išskiriamus išorinį ir vidinį minėtos koncepcijos sandus.

Bet pirmiausia apibūdinkime pačią renovatio imperii Romani koncepciją. Dažniausiai šios koncepcijos

____________________________________________________

3 Mums rūpimai temai pirmiausia reikėtų paminėti A. Gurevičių. Гуревич А. Я. Проблемы средневековой народной культуры. Mocквa, 11981.

4 Tos epochos kontekste krikščioniškąją pasaulėžiūrą, o tiksliau – krikščionybės požiūrį į pagonybę nagrinėjo dar tarpukario Lietuvos istorikai. Žr.: Ivinskis Z. Krikščioniškosios Vakarų Europos santykiai su pagoniškąja Lietuva. Kaunas, 1933. Stakauskas J. Lietuva ir Vakarų Europa XIII-me amžiuje. Kaunas, 1934, p. 15–41. Plg. Dar ankstesnius laikus: Alekna A. Trumpa katalikų bažnyčios istorija. Kaunas, 1906, p. 104–112.

5 Jurginis J. Lietuvos krikštas, p. 76–82 ir kt.

6 Gudavičius E. Šv. Brunono misija // Darbai ir dienos. 1996, t. 3 (12), p. 115–128. Plg.: Bumblauskas A. 1009-ieji Lietuvos istorijos periodizacijoje // LKMA SD. Vilnius, 1999, t. 17, p. 357–362.

7 Iki šiol Lietuvoje šią koncepciją tėra apibūdinę vos du autoriai: Gudavičius E. Op. cit., p. 115–118; Šiulys R. Šv. Brunono Kverfurtiečio misija // LKMA metraštis. Vilnius, 2000, t. XVII, p. 15–19.

8 Kahl H. D. Compellere intrare. Die Wendenpolitik Bruns von Querfurt im Lichte hochmittelterlichen Misions – und Wölkerrechts // Zeitschrift für Ostforschung 1955. Jahrg. 4, Heft. 3, p. 360–368.