metai, taigi Europos reikalams, o juo labiau Baltijos valstybių problemai, laiko nelikdavo⁶.

Didžiosios Britanijos nuostatos buvo pragmatiškiausios. Britai išlaikė ir puoselėjo strateginę partnerystę su amerikiečiais. Nepaisant karo metais užsimezgusio bendradarbiavimo su Sovietų Sąjunga, britai nuogąstavo dėl galimo jos įtakos išplitimo. Siekdamas išvengti nekontroliuojamų procesų, W. Churchillis buvo pasiryžęs su Sovietų Sąjunga aptarti pasidalijimą įtakos sferomis⁷.

1944 metais dvi didžiosios Vakarų valstybės dar kartą detalizavo nuostatas Baltijos valstybių atžvilgiu. Šiuo laikotarpiu pagrindinė Vakarų apsisprendimo problema buvo, kaip traktuoti ir teisiškai įvertinti Baltijos valstybių atvejį ir kokios tolesnės politikos laikytis? Ar galima ir ar tikslinga Vakarų valstybėms visiškai pripažinti ne tik SSRS teritorinius saugumo interesus, bet ir Baltijos valstybių inkorporavimą į SSRS sudėtį ir atsitraukti, t. y. atsisakyti jų atžvilgiu taikyti teisinius Stimsono doktrinos ir Atlanto chartijos deklaruotus principus?

1944 m. sausio 25 d. W. Churchillis inicijavo Britanijos užsienio ministerijos ekspertų pasitarimą dėl Sovietų Sąjungos vakarinės sienos ir Baltijos valstybių likimo. Jame pateiktame memorandume A. Edenas apie Baltijos valstybes rašė: „Sovietų Sąjungos interesai šiose šalyse buvo mūsų pripažinti 1942 metais diskusijų su rusais metu ir todėl Sovietų Sąjunga nematytų tikslo papildomai svarstyti Baltijos valstybių klausimą derybų dėl Lenkijos kontekste“⁸. Toliau A. Edenas rašė, kad yra visiškai neteisinga teigti, kaip tai daro Sovietų Sąjunga, jog Baltijos valstybės pačios balsavo už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos. A. Edeno nuomone, Britanijai reikėtų pripažinti visus reikalavimus dėl sienų, kurios faktiškai atitiktų 1914 metų Rusijos sienas. Tačiau Baltijos valstybių atveju būtina laikytis nusistatymo iki galutinio pokarinio taikos susitarimo neduoti formalaus ir viešo šio absorbavimo pripažinimo, kad nebūtų pažeisti Atlanto chartijos principai ir nekiltų problemų santykiuose su amerikiečiais. A. Edenas taip pat siūlė nuteikti ir supažindinti rusus su šia oficialia Britanijos politine linija, kai klausimas pateks į viešumą. Tam būtina paaiškinti problemas ir iš anksto patikinti Staliną, kad jo reikalavimų įtvirtinimas bus sprendžiamas pokarinėje taikos konferencijoje⁹. Manytume, kad W. Churchillis ir Karo kabinetas atsižvelgė ir vadovavosi šiuo memorandumu, nes dar ilgą laiką susitarimai dėl SSRS teritorinių pretenzijų pateisinimo viešai nebuvo skelbiami ir komentuojami. 1944 metais Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija oficialiai nesureagavo ir neatsakė į keletą Baltijos valstybių diplomatų paklausimų dėl sovietinės reokupacijos traktavimo¹⁰.

Nuosaikesnes britų pozicijas patvirtina ir 1944 metų Britų sandraugos diplomatiniai dokumentai. Australijos vyriausybės ir Jungtinės Karalystės dominijų reikalų valstybės sekretoriaus lordo Cranborne’o 1944 metų birželio–liepos susirašinėjime buvo užsimenama, jog visos Britų sandraugos turėtų informuoti viena kitą dėl bet kurių žingsnių, susijusių su Baltijos valsty-

___

6 McNeil W. H. Survey of international Affairs 1939–1946. America, Britain & Russia. Their Cooperation and Conflict 1941–1946. Oxford, 1953, p. 403–404.

7 Ibid., p. 409–410.

8 Woodward E. L. British foreign policy in the Second World War. London, 1975, vol. III, p. 113–114.

9 Ibid., p. 114–115.

10 Nurek M. Great Britain and the Baltic Sea: 1939/1940 and 1945 // 50 Years after World War II. International Politics in the Baltic Sea Region 1945–1995. International Conference 21st–24th September 1995. Gdansk–Sopot. Gdansk, 1997, p. 105.