Vidurinio geležies amžiaus pradžia Lietuvoje iš esmės sutampa su Romos imperijos žlugimu ir su tautų kraustymosi laikotarpio pradžia Europoje. Pavienės hunų ir kitų klajoklių gentys, siautusios Europoje, galėjo pa­siekti ir baltų, gyvenusių dabartinėje Lietuvos teritorijoje, žemes. Pastarųjų metų Nemuno Žemupio regiono ar­cheologiniai tyrimai patvirtina, kad apie V a. vidurį čia galėjo būti ateivių iš Dunojaus vidurupio: laidosenos pa­pročiuose jaučiama klajoklių genčių įtaka (Vidgirių kapinyne rastas V a. vyro kapas su simboline dviejų žirgų au­ka ir savita kapo įranga). Klajoklių strėlių rasta ir Plinkaigalio kapinyno dvejuose kapuose (abu kapai iš V a. ir mi­rusieji buvo žuvę nuo huniškų strėlių),¹⁵ be to, tokių strėlių rasta Aukštadvario, Kernavės, Pajevonio, Vilniaus pi­liakalniuose (tokie radiniai rasti didelio gaisro sluoksniuose). Svarbūs pakitimai vyko ir baltų žemių rytinėje bei pietinėje dalyje. VI-VII a. prasideda slavų genčių judėjimas į rytinių (Dniepro) baltų gyventas teritorijas. Dalis ten gyvenusių baltų išstumiami į rytus ir į vakarus iš anksčiau jų gyventų teritorijų. Tokia įtaka pastebima ir dabar­tinės Lietuvos bei dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Šiuos duomenis patvirtina ir kalbininkai bei antropologai. V a. pab. - VI a. rytinėje ir pietrytinėje Lietuvoje paplinta mirusiųjų deginimo paprotys, kurį taip pat sąlygojo mi­nėtos išorinės ir vidinės priežastys.

V-VIII a. pastebima ir ryškių vidinių pokyčių, kuriuos galbūt reikėtų sieti su bendruomeninės santvarkos iri­mu. V-VIII a. dauguma Lietuvos piliakalnių naudoti tik kaip laikinos slėptuvės (nėra ryškaus šio laikotarpio kul­tūrinio sluoksnio, bet yra galingi piliakalnių įtvirtinimai). Tuo pat metu paplito ir naujas piliakalnių tipas, vadina­mieji miniatiūriniai piliakalniai (jų aikštelės plotas nuo 60 iki 300 m², bet galingi įtvirtinimai). Dalies piliakalnių papėdėse išaugo didelės gyvenvietės. Šiuo laikotarpiu Lietuvoje atsirado daug neįtvirtintų gyvenviečių. Tokie patys procesai pastebimi ir laidojimo paminkluose. IV a. pab. formuojasi nauja Rytų Lietuvos pilkapių kul­tūra. Nuo V-VI a. pagausėja turtingų kapų ir V-VI a. pradžia datuojami "kunigaikštiškais" kapais. Vienas gar­siausių tokių kapų Lietuvoje rastas Taurapilio pilkapyne (Utenos raj.) ir datuotas V a.-VI a. pradžia. Šis "kuni­gaikščio" kapas ir jo palydos kapai, rasti vakarinėje pilkapyno dalyje, ryškiai skiriasi nuo kitų kapų. Mirusieji ten laidoti su žirgais (atrodo, tai pirmieji tokie kapai lietuvių pilkapynuose), kapuose daug ginklų, įkapės labai puoš­nios. Tai gentinės diduomenės ir karių kapai.¹⁶ Turtingi kapai rasti ir kituose Lietuvos regionuose (pvz., Plinkaigalyje). Nuo VIII a. į kapus jau paprastai