| trečiajam pasauliui modernizuoti. Nepaisant visų pastangų – suteiktų trilijoninių paskolų ir kitokios pagalbos, – šio sociologinės teorijos empirinio patikrinimo rezultatai tada buvo apgailėtini19. Todėl, pradedant 1970-aisiais, ėmė populiarėti kur kas skeptiškesnės koncepcijos. Jas visų pirma reprezentuoja vadinamosios priklausomybės teorijos atstovų – Andre G. Franko, Samiro Amino ir kitų – darbai. Jie teigė, kad Lotynų Amerikos ir kitų trečiojo pasaulio šalių neišsivystymo vystymosi (angl. development of underdevelopment) priežastis yra ne tų šalių kultūros ypatybės ir net ne feodaliniai gamybiniai santykiai, importuoti iš Ispanijos, bet tų šalių dalyvavimas neekvivalentiškame darbo pasidalijime, kurį primetė didžiosios valstybės. Wallersteino KPS teorija iš priklausomybės teorijos perėmė neekvivalentiškų mainų (unequal exchange) sąvoką20.
Wallersteino KPS teorija yra novatoriška, nes jis siekia paaiškinti atskirų šalių praeitį ne iš ribotos vietinės perspektyvos, o kaip reiškinį, adekvačiai suprantamą tik tam tikroje platesnėje visumoje. Tačiau šios teorijos santykis su kitų teoretikų konstruktais labai korektiškas. Wallersteinas nesiekia visko radikaliai paneigti ir atmesti – jis mėgina sintetiškai sujungti skirtingas, atrodytų, net priešingas teorines kryptis.
1.3. KPS struktūra
Nustačius Wallersteino KPS teorijos pagrindinę problemą ir apžvelgus jos šaltinius, reikėtų detaliai aptarti jos sąvokas ir teiginius.
Wallersteinas teigia, kad KPS sudaro du pagrindiniai elementai, be kurių ši sistema nefunkcionuotų: modernus ekonominis pasaulis ir kapitalistinis (komercinis) gamybos būdas21. Kyla klausimas: koks šių pagrindinių elementų vaidmuo KPS? Pirmiausia, kuo skyrėsi modernus ekonominis pasaulis (susiformavęs XVI a.) nuo prieš tai egzistavusių ekonominių pasaulių? Priešingai nei ekonominio pasaulio, modernaus ekonominio pasaulio išeities taškas buvo iki tol neegzistavęs pasaulinis darbo pasidalijimas tarp geoekonominių zonų bei suverenių, besivaržančių valstybių sistema (angl. sovereign interstate system).
Suverenių valstybių sistema, Wallersteino teigimu, yra modernios epochos reiškinys. Nepriklausomos valstybės koegzistuoja viena šalia kitos, jų galia yra sąlygiškai vienoda, užkertanti kelią vienai valstybei tapti pakankamai stipria, kad galėtų užgrobti gretimas valstybes. Jos viena kitą kontroliuoja, kad kuri nors per daug nenusilptų, arba, priešingai, nesustiprėtų22. Svarbu pažymėti, kad besivaržančių valstybių junginys užtikrina kapitalizmo funkcionavimą ir išlikimą. Kiekviena suvereni valstybė varžosi dėl išteklių kontrolės, savo produkcijos realizavimo pasaulinėje rinkoje. Valstybės gyvena viena kitos sąskaita, tačiau viena kitos „neprarydamos“. Kita vertus, suverenių valstybių konkurencija užtikrina jų ekonominį aktyvumą, skatina ieškoti novatoriškų idėjų, verčia valdovus racionalizuoti politinę struktūrą. XVI a. modernus ekonominis pasaulis pirmiausia iškilo būtent Europoje, kur valstybių tinklas buvo tankiausias.
___
19 Žr.: Šaulauskas M. P. Metodologinis pokomunistinės revoliucijos iššūkis // Sociologija. Mintis ir veiksmas. 1999, t. 4 (6) (17–27), p. 21.
20 Žr.: Goldfrank W. L. Paradigm Regained? The Rules of Wallerstein’s World-System Method // Journal of World-Systems Research. 2000, p. 164.
21 Wallerstein I. The Modern World-System I: Capitalist Agriculture and the Origins of the European World-Economy in the Sixteenth Century. 1974, p. 67.
22 Žr.: Wallerstein I. The Modern World-System III: The Second Great Expansion of the Capitalist World-Economy. New York: Academic Press, 1989, p. 99. |
dizainas ir programavimas giriaus