| ja.37 O. Haleckis gana anksti pastebėjo naujus požiūrio į LDK civilizacijos procesus niuansus – siūlė nesuprasti visų problemų vien kaip polonizacijos, o matyti lotyniškosios civilizacijos persvarą prieš Rytus, siūlė atkreipti dėmesį į lietuvių ir rusų kultūrų integraciją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, į Vokiečių ordino įtaką Lietuvos santvarkai bei į LDK kultūrinį poveikį Lenkijai38. Vis dėlto O. Haleckio apibendrinta formulė buvo tokia: „Kultūra, kuri kartu su patrauklia laisvių santvarkos jėga stipriausiai ir sėkmingiausiai sulydė tą monarchiją – greitu laiku respublika buvo taip, kaip ir minėtos santvarkos formos, specifiškai lenkiška”9 Tad net jei LDKkaip valstybė ir matoma, tai jos civilizacinis atskirumas neįžvelgiamas. „Lietuva veikė” lenkų civilizacinėje erdvėje, o jei taip, tai ji savarankišką civilizaciją tebuvo sutvėrusi tik iki Krėvos sutarties. Tad drįstame teigti, kad XX a. 3-4 deš. lenkų istoriografija nebuvo tvirčiau peržengusi J. Jaroszewicziaus koncepcijos rėmų, o F. Koneczny idėjos liko šalia mokslinio diskurso.
Pozityvizmo epochoje rusų istoriografijoje iškilo stambaus masto istorikas Motiejus Liubavskis, kurio analitinės studijos tebeturi didžiulę mokslinę vertę ir yra tikra XVI a. Lietuvos istorijos enciklopedija. Fundamentaliai ir tiksliai ištyręs Lietuvos DK luominės visuomenės formavimosi procesus, savo Lietuvos istorijos sintezėje40 jis konceptualiai liko ištikimas senajai rusocentristinei istoriografijai. Luominis laisvėjimas, kaip lenkų civilizacijos reiškinys, atitraukęs Lietuvą nuo rusiškosios civilizacijos ir natūraliai vedęs į visuomenės degradavimą, anarchiją ir valstybės krachą. Sąlygos lietuvių mokslinei istoriografijai kurtis susiformavo tik XX a. pirmoje pusėje. Ji padarė didžiulę pažangą, tačiau tepriėjo prie politinės įvykių istorijos, būdingos empirizmui. Kaip jau minėjome, empirinei istoriografijai reikėjo integruojančios bet kokią stambesnę sintezę idėjos, taigi, atsisakydama priimti kokias nors reflektuotas teorines pozicijas, ji rinkosi ideologiją. Tuo metu Lietuvoje idealiai tiko šūkis: „Ieškokime lietuvių Lietuvos istorijoje”. Būtent tokia buvo A Šapokos maksima, leidusi jam parengti iškiliausią XX a. pirmojoje pusėje Lietuvos istoriją lietuvių kalba. Bet juk šis vien etnocentristinis požiūris leido išvengti civilizacijos problematikos ir kartu išeliminavo bet kokį objektyvų Lenkijos civilizacijos įtakos Lietuvos istorijai vertinimą41. Vietoj to buvo pasiūlyti tik emocionalūs, dažnai prasčiau argumentuoti kontrteiginiai priešingos pusės polocentrizmui, beje, pateisinti, turint galvoje to meto politines aplinkybes. Galbūt šito fundamentalaus etnocentrizmo alternatyva galėjo tapti Zenono Ivinskio formuluota Lietuvos įėjimo į krikščioniškąją Europos civilizaciją koncepcija42, tačiau ji nespėjo pakankamai išsiplėtoti – (juk europeizacijos problema buvo keliama apeinant Lenkijos faktoriaus problemą). Nespėjo išsiplėtoti ir |
dizainas ir programavimas giriaus