tam paktai labai tiko. Išliko tas pabrėžimas ir Atgimimo metais.

Tačiau paktų (ne)teisėtumo klausimas apima tik dalį teisės ir realybės santykio problemos. Žvelgiant plačiau, kyla klausimas: ar sovietinė Lietuva su savo statusu buvo nereali tuos penkiasdešimt metų. Taip, ta realybė buvo neteisėta, bet ji buvo, o poveikis jaučiamas iki šiol. Tą pripažįsta ir teisininkai, tą teko pripažinti ir sąjūdininkams, nepriklausomybę skelbusiems okupacinėje marionetinėje institucijoje ir Kovo 11-ąją turėjusiems sustabdyti LSSR ir SSRS konstitucijų bei dalies (ne visų!) įstatymų galiojimą Lietuvoje. Taip teisiškai pripažintas ligtolinis jų galiojimas. Jei jau laikytis neteisėtumo iki galo, tai reikėtų manyti, jog jie negaliojo, tada ir veikimo nėra ko stabdyti. Šiuo atveju sveikas teisinis protas nugalėjo.

Tačiau pats mąstymo būdas, jog sovietinė Lietuva tarsi neegzistavo, tik stiprėjo. Nuo visiškai suprantamo juridinio LSSR teisėtumo ir egzistavimo neigimo pereita prie pačios sovietinės Lietuvos neigimo. Apie tai yra rašęs Gintaras Beresnevičius: „kolaborantų yra ir kairėje, ir dešinėje, tad visuotinai nutarta, kad iki Sąjūdžio nebuvo nieko.“⁵  Toks sovietmečio išbraukimas sąmonėje reiškė, jog atkuriant Lietuvą (jau pats atkūrimo terminas dviprasmiškas – atkuriama tai, ko tuomet nebuvo, ir būtent taip, kaip buvo tada, kada buvo, dargi nepaisant to, kas tuomet buvo – atleiskite už savaime išėjusį kalambūrą) praktiškai elgtasi taip, tarsi sovietmetis nebūtų egzistavęs, o jo paliktus ženklus stengtasi kuo greičiau panaikinti. Tarsi užmirštant sovietmečiu įvykusius radikalius visuomeninių santykių pokyčius, kuriuos lėmė griaunanti ir keičianti SSRS socialinė-ekonominė politika. Tačiau jų nepaisant tarsi norėta grąžinti viską į tarpukario būseną, kas galbūt ne mažiau utopiška nei sukurti komunizmą. Taip pasielgta grąžinant sovietinės valdžios atimtą nuosavybę gyventojams. Teisiškai, teoriškai labai gražiai atrodantis projektas praktiškai supriešino visuomenę. Maža to, sprendžiant sovietmečiu kilusias socialines įtampas (su kuriomis, kaip turto atėmimu, jau buvo susigyventa) sukurta naujų (pvz., nuosavybę atgavusių bei ją sovietmečiu naudojusių bei remontavusių dažnai antagonistiniai santykiai). Kartu visuomenė tarsi netyčia susiskirstė į kažką (at)gavusių ir nieko negavusių, užtat kažką praradusių (kad ir socialinio saugumo jausmą). Daugelis tų, kurie negavo nieko, buvo Sąjūdžio rėmėjai, tačiau tokie padariniai nesunkiai leido juos prisitraukti kitoms, nomenklatūrinėms jėgoms.

Galbūt į Kulakausko iškeltą klausimą, kodėl tarptautinėje politikoje pavykus rasti optimalią politinę liniją, to nepavyko padaryti vidaus politikoje, atsakytų paradoksas: dėl to, dėl ko pavyko tarptautinė politika – teisės ir teisėtumo principų laikymasis atkuriant tarpukarinę Lietuvą. „Istorija čia pati pasipriešino restauracijai.“⁶  Ar tik ne požiūris į sovietinę praeitį lėmė atsikuriančios Lietuvos socialinę, ekonominę politiką, kuri savo ruožtu grindė tolesnės Lietuvos raidos kelią.

Pažymėtinas dar vienas dalykas. Žmonių akyse Landsbergis, norėjo jis to ar ne, tapo nepriklausomybės įsikūnijimu. Tai, beje, liudija apie jo galutinę, nors ir savotišką, pergalę prieš savo amžinąjį oponentą Algirdą Brazauską. Būtent todėl Landsbergio asmuo sukelia tokias karštas aistras. Kalbama apie patologišką neapykantą ar beribę meilę jam. Tačiau šiuose jausmuose aš įžiūrėčiau ir žmonių požiūrį į ne-

 ___

 5 Beresnevičius G. Dešimtmečio mitologija // Šiaurės Atėnai. 2002, sausio 5, Nr. 1, p. 4.

 6 Ten pat, p. 9.