SENASIS VILNIUS TAUTŲ ISTORINĖS SĄMONĖS PERSPEKTYVOSE

1.ĮVADAS

Atrodytų, kad tezė – Lietuvos sostinė Vilnius buvo ir yra daugiaetninis bei daugiakultūrinis miestas - banali ir nereikalaujanti įrodymų. Deja, iki pastarojo meto istoriografijoje tokios tezės iš esmės nerasime. Viena vertus, dažnai Vilniaus daugiaetniškumu buvo ginčijamas jo, kaip Lietuvos sostinės, statusas. Antra vertus, labai dažnai buvo hegeliškai “nuimamas” Vilniaus istorijos daugiakultūrinio pobūdžio klausimas, akcentuojant lenkišką, rusišką, baltarusišką ar lietuvišką paveldą ir taip dalyvaujant politinėse Vilniaus “dalybose”. Pastarąjį aspektą tiksliai įžvelgė bene konceptualiausios Vilniaus istorijos istoriografijos apžvalgos autorius J. Jurginis. Jis dramaturgiškai parodė istoriografijos reljefą ir kartu išskyrė romantinį (M. Balinskis, J.I. Kraszewskis ir kt.), rusišką, vokišką, lenkišką ir lietuvišką požiūrį į Vilnių. Šiais požiūriais, tendencingai siekiančius surasti Vilniuje savo tautų pėdsakus ir tuo pačiu susieti miestą su savo tautų ir valstybių istorija, J. Jurginis kildino iš nacionalistinių ideologijų. Tarybiniam istorikui tai esą svetima, reikia Vilniaus istorijoje įžvelgti visuomenės klasių ir jų kovos istoriją, iškelti pažangiąsias istorijos tendencijas. Šitaip tautiniai žvilgsniai buvo “objektyvistiškai” neutralizuoti. “Internacionalizmo” epocha baigėsi. Paaiškėjo, kad bandymai surasti objektyvų istorijos “vidurkį” yra neįmanomi nei teoriškai, nei praktiškai. Visų pirma neįmanoma uždrausti atskiroms tautinėms ir kultūrinėms bendruomenėms turėti savo požiūrį į Vilniaus istoriją (nebent stalinistiškai

_________________________

¹ Išimtimi laikytinas nebent V. Toporovo požiūris į Vilniaus mitologiją. Žr.: В.И. Тoпoрoв. Wilno, Вильна, Vilnius: Город и миф. – Балтo - слaвянскиe этнoязычные контакты. Москва, 1980, p. 3 – 71. Tiesa, 1997 m. pabaigoje Nidoje vykusiame seminare, skirtame lenkų - lietuvių santykiams apie “Lietuvos sostinę Vilnių – daugiatautį miestą ir lenkų-lietuvių santykių konfliktinį tašką” pranešimą padarė dr. R. Miknys. Žr.: J. Hochleitner. Nauczyciele o stosunkach polsko-litewskich . - Lithuania, 1998, t. 1 / 2 (26/27), p. 135.

² J. Jurginis, V. Merkys, A. Tautavičius. Vilniaus miesto istorija: nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos. – Vilnius, 1968, p. 7-15.

³ J. Jurginis vartojo to meto retoriką: “Feodaliniai ir buržuaziniai Vilniaus praeities tyrinėtojai jautėsi atstovaują vienai ar kitai tautai ir giną jos interesus. Tas interesų gynimas dažnaiusiai pasireiškė tuo, kad pagal tariamąjį tautinės vienybės principą vieni iš anksto buvo žeminami, o kiti - aukštinami”. Žr.: J. Jurginis, V. Merkys, A. Tautavičius. Op. cit., p. 15.