Ar perversmininkai išgelbėjo Latviją nuo tikrai ekstremistinių jėgų įsiviešpatavimo, ar gelbėjimo motyvas tebuvo dingstis – dar, manau, tikslintinas klausimas. Neabejotinai aišku, kad tiek K. Pätsą, tiek K. Ulmanį rengti perversmą paskatino nenumaldomas valdžios troškimas. Kai iškilo grėsmė ją prarasti, abu veikė ryžtingai, siekė autoritarinės valdžios, nesibodėdami panaudoti jėgą.

Kad trijose Baltijos šalyse buvo kita politinės raidos alternatyva, rodytų Suomijos pavyzdys. Su panašiais pavojais ji susidorojo neatsisakydama demokratijos. Komunistai veikė visose Baltijos šalyse, kartu ir Suomijoje. Kaip tik joje mūšiai su bolševikais per 1918–1919 m. kovas buvo aršesni, kruvinesni negu Estijoje, Lietuvoje, o gal ir Latvijoje. Suomijos istorikai kovas su bolševikais vadina tikru pilietiniu karu. Jo metu žuvo per 10 tūkst. žmonių. Buvo įvykdyti 265 mirties nuosprendžiai42.

Komunistai Suomijoje išliko stipri jėga ir po pilietinio karo. Faktiškai komunistinė Suomijos socialistų darbo partija, patraukusi į savo pusę net „moterų sąjungą“, 1922 m. parlamente gavo 27 vietas ir panaudojo šį organą tik kaip priemonę revoliucinėms idėjoms skleisti. Ši partija, nors ir pakeitė pavadinimą, buvo teismo nutarimu panaikinta, o jos atstovai parlamente suimti ir įkalinti. Paskui Prezidentas paleido parlamentą, bet parlamentas toliau buvo renkamas ir jame komunistai 1924 m. vis vien dar gavo 18 vietų. Prisidengę įvairiais pavadinimais, komunistai šmirinėjo po Suomijos parlamentą visą trečiąjį dešimtmetį ir tik 1930 m. parlamentas, priėmęs specialią įstatymo pataisą, uždraudė jų veiklą visoje šalyje. Taigi suomiai susidorojo su komunistais be jokio perversmo, demokratinėmis, legaliomis, teisinėmis priemonėmis.

Dar nespėjus Suomijai susitvarkyti su komunistais, jau 1929 m. kilo ekstremistinis, nevengęs smurto Lapua sąjūdis43, kuris buvo kaip Estijos vabsų, o gal ir analogiškų Latvijos organizacijų pavyzdys. Lapua veikėjai grobė žmones, pirmiausia komunistus, bet sykį pagrobė ir buvusį Suomijos prezidentą, konstitucijos kūrėją K. J. Stålbergą. Faktiškai 1930 m. jie sukėlė maištą (buvo įvykdyti 254 pagrobimai, pagrobtieji kankinti – trys iš jų mirė)44. Matyt, Italijos fašistų žygio į Romą pavyzdžiu net organizuotas „valstiečių žygis į Helsinkį“. Tačiau prezidento ir demokratijai ištikimų partijų pastangomis padėtis buvo stabilizuota45. Vis dėlto 1932 m. maištas vėl kilo. Šįsyk labai ryžtingai veikė prezidentas Svinhufvuas, bet jis nesigriebė perversmo, o pareikalavo suimti maištininkų vadus ir juos teisti. Taip ir buvo pasielgta. Lapua sąjūdis buvo paskelbtas už įstatymo ribų. Tačiau vietoj jo tais pačiais 1932 m. atsirado dar radikalesnė organizacija – Tautos patriotinis judėjimas (Isänmaallinen Kansanliike), pamėgdžiojęs italų

---

 42 Zetterberg S. Suomija po 1917 metų. Vilnius, 1993, p. 26.

 43 Siltala J. Die Lapua-Bewegung als Auslöser einer Krise im finnischen Regierungssystem // Autoritäre Regime in Ostmitteleuropa 1919–1944. Mainz, 1995,
S. 83–94.