Ikifabrikiniu laikotarpiu, kol Lietuvoje nebuvo stambesnės pramonės ir vyravo tradicinės prekybos formos, per mugių tinklą vyko pagrindinės prekybos operacijos: buvo realizuojamos importuotos pramonės prekės ir eksportui skirta vietinės gamybos produkcija; urmu ir mažmena buvo prekiaujama ir žemės ūkio produkcija, ir amatininkų bei namudininkų pagamintais gaminiais, įvairiomis namų apyvokos ir iš kitų regionų atvežtomis pramoninės gamybos prekėmis: gelumbe, vilna, drobe, kartūnu, medvilninėmis ir šilkinėmis medžiagomis; moliniais, stikliniais, fajanso, porceliano, skardiniais, variniais ir padengtais sidabru indais; galanterijos prekėmis, duona, grūdais, vaisiais, druska, tabaku, kanapių pluoštu, linais, degutu, oda, kailiais, žemės ūkio įrankiais, arkliais, galvijais ir kt.¹¹ 

Tačiau po 1861 m. ekonominių reformų Lietuvoje plėtojantis pramonei pasirodžiusi rinkoje vietinių fabrikų produkcija per mugių tinklą masiškai nebebuvo realizuojama. Priešingai – caro administracijos valdininkų ataskaitose vis rečiau įvardijamos mugėse parduodamos tiek vietinės gamybos, tiek importuotos pramonės prekės. Netgi nuo devintojo dešimtmečio vidurio, padaugėjus fabrikų ir gerokai padidėjus pagamintos fabrikinės produkcijos apimtims¹², pramonės produkcija nebepapildė mugių prekių asortimento. Nepavyko aptikti nuorodų, kad būtų įsteigta nors viena specializuota pramonės prekių mugė, nors yra paminėta, jog XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje mugėse buvo prekiauta gatavais rūbais, avalyne, baltiniais¹³, – t. y. pramonės produkcija. Veikiausiai ši nedidelė pramonės prekių dalis per mažmeninės prekybos tinklą į muges patekdavo per perpirkėjus ir buvo skirta vietinių gyventojų poreikiams tenkinti. O štai nuolatinė pramoninė vartojimo prekių gamyba XIX a. aštuntajame–dešimtajame
dešimtmečiuose susikūrė savą jų realizavimo tinklą.

Iš minėtų ataskaitų matyti, kad nuo XIX a. paskutiniojo dešimtmečio Vilniaus ir Kauno gubernijų pagrindinį mugių prekių asortimentą sudarė vietinių veislių arkliai, galvijai ir kt. gyvuliai, paukščiai, smulkios prekės, grūdai, indai, pakinktai, pigios manufaktūrinės prekės, drobė, vilnos medžiagos, sėmenys, sėklos, kanapių pluoštas, pakulos, pūkai ir plunksnos, šeriai, ašutai, vaisiai ir uogos, derva, vynas, degtinė, kiaušiniai ir pan.¹⁴ – t. y. žemės ūkio produkcija. Kadangi buvo paklausi užsienyje, ji ir sudarė didžiąją mugių prekybos apyvartos dalį.

Matyt, šią gubernijų prekybos specifiką lėmė Lietuvos ekonominės raidos sąlygos: krašto ekonomika tiesiogiai priklausė nuo caro valdžios ekonominės politikos* , kuri stabdė regiono ekonomikos augimą. Kartu jai darė įtakos ir pasaulinės kapitalistinės ekonomikos konjunktūros svyravimai. Tuomet, nepaisant caro administracijos nustatytų apribojimų vietiniam verslui, glaudesni Lietuvos krašto prekybiniai ryšiai su

---

¹¹ Памятная книжка Ковенской губернии на 1863 год, отд. III, с. 24; Памятная книжка Ковенской губернии на 1871 год: отд. II, с. 150.

 ¹² Meškauskas K., Puronas V., Meškauskienė M., Jurginis J. Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu, p. 161.

 ¹³ Гуковский К. Местечко Яново // Памятная книжка Ковенской губернии на 1894 год, отд. IV, с. 135.

  ¹⁴ Памятная книжка Ковенской губернии на 1892 год, отд. III, с. 48; Памятная книжка Ковенской губернии на 1912 год, отд. III, с. 11: tas pats aprašymas1890 – 1900 m.

 * Įvairūs normatyviniai aktai, ribojantys pasienio regionų prekių eksportą, protekcionistinė muitų politika, muitų karas su Prūsija (1891–1894 m.), nesirūpinimas stambiosios pramonės vystymusi krašte, rusifikacinės politikos ekonominės priemonės etc. – plačiau žiūrėti: Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje: Lietuva XIX amžiuje. Vilnius, 1996; Meškauskas K. Lietuvos ūkis 1900–1940 metais; Meškauskas K., Puronas V., Meškauskienė M., Jurginis J. Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu; Vėbra R. Lietuvių visuomenė XIX a. antroje pusėje.