| atsipūsti38. Lygiai taip pat pomirtiniame gyvenime šventųjų ir teisiųjų maldos už kenčiančią sielą yra išklausomos, kaip kad gyvųjų šventųjų maldos žemiškajame pasaulyje39. Ir dar vienas svarbus sutapimas. Civitas terrena buvo laikina žmogaus buveinė, pats žemiškasis pasaulis yra laikinas. Toks pat laikinumas (žinoma, ne laiko išraiška) išryškėja ir anapusiniame pasaulyje iki Paskutiniojo teismo dienos. Išties tik po Paskutiniojo teismo galutinai paaiškės, kuri siela kur keliaus – į pragarą ar rojų. Tokios laikinos vietos kaip skaistykla paprasčiausiai nebeliks, ji bus jau nereikalinga.
Taigi nors minėtuose regėjimuose stengiamasi kuo detaliau pavaizduoti sielos kančias ir pragaro baisybes, laikino pasaulio laikinumą, išnyra ir vilties spindulėlis.
Kartu šis spindulėlis persismelkia ir į civitas terrena. Gana aiškios tokios vilties manifestacijos yra šventieji – bene autoritetingiausi viduramžių žmonės, dažnai sprendžiantys valdovų vaidus ar net nulemiantys vieną ar kitą procesą (pvz.: misijas į pagoniškus kraštus (Adalbertas-Vaitiekus), Kryžiaus žygius (Petras Atsiskyrėlis) ir pan.). Šie šventieji nėra, kaip teigia Gurevičius vienoje savo knygų, sukrikščioninti pagonių magai, minios reikalavimu rodantys stebuklus40. Viena pagrindinių šventojo fukcijų buvo ta, kurią Peteris Brownas įvardija kaip patronus41. Šventasis tampa globėju, gelbstinčiu žmones nuo amžinosios pražūties ne tik aname, bet ir šiame pasaulyje. Pastarasis suvokiamas kaip nuodėmių ir išpirkimo (atleidimo) padarinių, o kartu ir atliekamų veiksmų vieta. Tai akivaizdžiai iliustruoja hagiografiniai šaltiniai. Štai popiežiaus Grigaliaus I Didžiojo parašytame šv. Benediktui Nursiečiui skirtame hagiografiniame veikale susiduriame su šventuoju, kovojančiu su blogosiomis jėgomis ne tik savyje, bet ir kituose žmonėse. Čia, būtent Benedikto daromuose stebukluose, aiškėja tarp gėrio ir blogio vykstančios kovos padariniai jau šiame pasaulyje42. Maža to: Benediktas sugeba nulemti ir pomirtinę vienos ar kitos sielos būklę43. Tokiu būdu šventieji daro stebuklus ne dėl pačių stebuklų, o manifestuodami vykstančią kovą pačioje žemėje, atstovaudami Dievo kareivijai ar atstovams, kuriuos matome įvairiuose mažosios eschatologijos regėjimuose.
Kaip šventieji atlieka vieną iš savo patronus funkcijų, taip ir valdovas, o kalbant apie Otoną III – christomimetes – taip pat atlieka panašią funkciją. Nors imperatoriaus valdžia nėra sudievinama, o asmuo, nors ir patepamas šventais aliejais, ne visada tampa šventuoju, vis dėlto valdovas galėjo jungti politinę ir bažnytinę valdžią, o kaip Dievo vietininkas žemėje, vienintelis būti atsakingas už visą krikščionių pasaulį. Kaip tik tai puoselėjo Otonas III, puikiai išnaudodamas krikščioniškosios pasaulėžiūros teikiamas galimybes, atsižvelgdamas į to meto kultūrinę situaciją.
Neatsitiktinai Otonas III krikščionių pasaulio sostine paskelbia Romą, miestą, kur ilsisi garsių šventųjų ir kankinių kaulai. Tokiu būdu išlaikomas palaidotų, bet patronus funkciją tebeatliekančių šventųjų ir tų šventųjų, kurie lankė imperatoriaus dvarą ant Aventino kalvos, ryšys. Otonas bendravo su garsiausiais to meto šventaisiais, tokiais asketais kaip šv. Nilu, šv. Romualdu (Kamandulių ordino įkūrėju) ir šv. Adalbertu-Vaitiekumi. Pastarojo žūtis Prūsijoje faktiškai pagreitino renovatio procesą, pakylėdamas jį iki betarpiško santykio su Dievu suvokimo: Gniezno nutarimai buvo priimti besimeldžiant prie garsiojo
______________________________________________________
37 Ibid., c. 233–235.
38 Ibid., c. 220–221.
39 Ibid., c. 191–192; 213; 215; 224.
40 Гуревич А. Я. Средневековый мир – культура безмолвствующего большинства. Mocква, 1990, c. 55–56.
41 Brown P. Šventųjų kultas. Vilnius, 1999, p. 92–95.
42 Grigalius Didysis. Šventojo Benedikto gyvenimas. Vilnius, 1996, p. 25; 37–39; 53–57; 59–61; 65–67.
43 Ibid., p. 85–91. |
dizainas ir programavimas giriaus