| reguliavimo dvaruose fakto, samdinių naudojimas baudžiavinių valstiečių ūkiuose reiškė iš esmės ne ką kita kaip paprastą pasikeitimą paslaugomis, nesvarbu, kiek samdiniams ir kuo buvo mokama - natūra ar pinigais, ar vien natūra. Daugeliu atvejų gauto atlygio vos užtekdavo save ar ir savo šeimai išlaikyti17. Visais atvejais paslaugų pasikeitimo baudžiavos sąlygomis vertė objektyviai buvo reguliuojama rentos normos. Ne gautas pelnas iš samdomo darbo naudojimo lėmė vastiečių gyvenimo lygj, bet pelno norma buvo gyvenimo lygio ekonominis rodiklis, prieinamas statistiniam patikrinimui. Reiškiniai, išsiskiriantys iš socialinio tipo, yra pastebimi ir amžininkų18. Tačiau ne pavieniai atvejai, nors jie tarsi ir rodo aukštą valstiečių gyvenimo lygj, slypėjo objektyvios ekonominės tendencijos. Jas tiesiogiai lėmė paties dvaro gamybos kryptys, struktūra ir pobūdis. Neekonominės prievartos sąlygomis valstiečio ūkis darėsi dvaro ūkinės veiklos esmine sąlyga ir veikiančiu faktoriumi.
Dvarų gamybos apimtys, pajamų šaltiniai ir struktūra, kaupiamo turto pobūdis ir jo naudojimas nėra pakankamai ištirti19. Bet neabejotina, kad didžioji feodalinių valdų dalis XIX a. I pusėje funkcijonavo mažai kintančiais natūraliojo ūkio, orientuoto į vartojimo poreikių tobulinimą, pagrindais. Baudžiavos sąlygomis negalėjo intensyviai formuotis žemės pirkimo-pardavimo rinka. Dėl lėtai augančių miestų, be didesnės jų įtakos krašto vidaus rinkos formavimuisi negalėjo bent kiek sparčiau specializuotis ir žemės ūkio gamyba. Nors vieni dvarai plėtėsi, kiti smuko, užstatomi už skolas arba parduodami (pavyzdžiui, Radvilos ir Oginskiai klimpo į skolas, jų dvarai pateko į taksaciją, o Tiškevičių, Naryškinų ir kt. augo20), tačiau nepriklausomai nuo dvarų žemės priklausomybės kaitos, neišėjusios pagrindinės pajamos iš jų atliko ne gamybinę funkciją, o tarnavo karinių pulkų formavimui ir išlaikymui, rūmų ansamblių statyboms ar namams įsigyti, fundacijoms, pagaliau skoloms padengti, pasilinksminimams ir t. t. Tam tarnavo ir steigiamos manufaktūros21. Bet jų iki 1861 m. reformos buvo nedaug, kaimo manufaktūros tenkino dvaro poreikius, o miestuose tebevyravo viduramžių cechinė gamyba, prekybai trukdė įvairios rinkliavos, mokesčiai, muitai, todėl lėtai didėjo ir prekybinis kapitalas, 1834 m. Vilniaus gubernijoje buvo užregistruota tik 11 pirmos ir antros gildijos pirklių su 2,9 mln. rub. kapitalu22. Kitaip tariant, neabejotinai buvo kaupiamas turtas, plečiami palivarkai, diegiamos naujos agrotechnikos priemonės, sėjomainos gerinimas, manufaktūrinės ir cechinės gamybos plėtojimas ir pan. Apskritai šie reiškiniai sudarė objektyvias prielaidas pradiniam kapitalui kaupti, gamybiniam kapitalui atsirasti ir stiprėti jau poreforminiu laikotarpiu. |
dizainas ir programavimas giriaus