Lietuvos kariuomenė liepos 9 d. užėmė Dūkštą, Tauragnus, Kuktiškes, Skudutiškį ir Alantą. Žagarynės–Dūkšto rajone į nelaisvę buvo paimti 7 lenkų kariai su kulkosvaidžiu. Dūkšto geležinkelio stotį užėmus bolševikams, į Daugpilį buvo pasiųsta lietuvių delegacija tartis dėl neutralios zonos tarp lietuvių ir latvių kariuomenių nustatymo. Kpt. A. Kerbelio vadovaujamas VII pėst. pulko II batalionas, žygiuodamas pirmyn, užėmė Šiupienius, Šešuolėlių dvarą, Širvintas, Musninkus ir Kazitiškį. Liepos 11 d. buvo užimta Kernavė, Molėtai, Inturkė, Dubingiai, Giedraičiai, Paberžė ir Jauniūnai. Tvarkingai išsirikiavęs, su orkestru priešakyje VII pėst. pulkas Širvintose buvo džiaugsmingai sutiktas vietos gyventojų. Pulko vadui plk. ltn. Edv. Adamkavičiui buvo įteiktas gražiai nupieštas adresas „Lietuvos Apgynėjams“¹⁸.

Šiaurės bare Lietuvos kariuomenė pasistūmėjo nuo Laukesos miestelio. Buvo pareikalauta, kad lenkai atsitrauktų iš Vievio iki F. Focho nustatytos demarkacinės linijos.

O Lenkijos vyriausybė perleisti Vilnių Lietuvai vis dar delsė. Tik liepos 9 d. bolševikams užėmus Švenčionis ir susidarius rimtam pavojui pačiam Vilniui, Lenkijos karinės vadovybės įgaliotinis plk. Rylskis pranešė bolševikų fronto lenkų karinei vadovybei, jog nelieka nieko kito, kaip atiduoti šį miestą lietuviams. V. Grabskio susitarimo su sąjungininkais ir Vilniaus perleidimo lietuviams klausimas liepos 13 d. dar buvo svarstomas J. Pilsudskio vadovaujamoje Lenkijos Valstybės Gynybos taryboje. Neradus geresnės išeities, buvo nutarta Vilnių perduoti lietuviams. Kitą dieną apie tai buvo pranešta lenkų šiaurės vakarų fronto vadui gen. S. Šeptickiui. Tą pačią dieną šis įsakymas buvo gautas ir Vilniuje¹⁹. Šie įvykiai sutapo su Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutarties pasirašymu.

Lenkams pralaimint ir traukiantis, ryškėjo galimybės atgauti ne tik Vilnių, bet ir visą Vilniaus kraštą. Todėl tik ką paskirtas Lietuvos armijos vadu gen. ltn. St. Nastopka 1920 m. liepos 12 d. išleido slaptą operatyvinį įsakymą armijai Nr. 1, kuriame paskelbė, jog „atėjo laikas paliuosuoti mūsų tėvynę nuo svetimtaučių – užgrobikų ir grąžinti savo senąją sostinę Vilnių“²⁰.

Armijai buvo įsakyta neatidėliotinai ir kategoriškai pasiūlyti lenkams apleisti užimtą Lietuvos teritoriją ir pasitraukti iki F. Focho linijos. Lietuvos kariuomenės daliniai turėjo sekti paskui besitraukiančius lenkus ir užimti Vilnių, prieš į jį įžengiant bolševikams.

Plk. ltn. K. Ladygos vadovaujama grupė (I, VII ir VIII pėst. pulkai, I, IV ir VI baterijos, I raitelių pulko 1,5 eskadrono ir 3 šarvuoti automobiliai – iš viso 9 batalionai, 12 patrankų ir kitos minėtos dalys) pirmiausia turėjo užimti liniją Merkinė–Druckūnai–Ganusiškiai–Daugirdiškiai–Rykantai–Bukiškis–Ažulaukė–Sužionys–Lakaja. Tolesnė užduotis buvo, gavus tam tikrą įsakymą, užimti Vilnių. Tuo atveju, jeigu grėstų pavojus, jog Vilnių užims bolševikai, grupės vadui suteikta teisė užimti miestą savo iniciatyva, nelaukiant įsakymo. Šarvuoti automobiliai turėjo būti atvežti arčiau Vilniaus geležinkeliu Vilniaus komendantūros traukiniais.

Mjr. Ig. Musteikio vadovaujamai Daugpilio grupei (III, VI ir IX pėst. pulkai, Atskira baltgudžių kuopa, II ir III baterijos, geležinkelininkų kuopos būrys, I raitelių pulko pusė eskadrono – iš viso 8 batalionai ir kitos minėtos dalys) įsakyta palikti mažesnes jėgas Subatės–Lasseno

___

18 VII pėst. Žemaičių kunig. Butegeidžio pulko dienynas nuo 1919 m. liepos 1 d. // LCVA. F. 929, ap. 3, b. 119, l. 49.

19 Pr. Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija..., p. 586.